Anglai Euro tunelyje dalina veido kaukes su tokiu užrašu. Maloni smulkmena, ypač tas paprastas „Thank you“. Tokios malonios smulkmenos pakelia nuotaiką. Pakabinau užrašą kabinoje ir tikiuosi, kad įlipęs į kabiną tikrintojas perskaitys, ir nebus labai griežtas.

Nors tos saviizoliacijos, karantinai daugiau taikomi namuose esantiems, bet ir mes pasisaugome. Į parduotuves, keltus, biurus einame su kaukėmis ir vykdome kitus daktarų ir politikų nurodymus. Dažnai plauname rankas ir purškiame jas dezinfekciniu skysčiu.

Dabar jau nei kaukių, nei skysčio nebetrūksta. Tarnybos pasimokė iš pirmos bangos, tai bent keltuose, plaukėjančiuose tarp ES ir Anglijos, yra sukurta tvarkinga sistema: srautų paskirstymas, visur dezinfekciniai skysčiai, kaukės ir prižiūrėtojai. Jei kas eina nosį padėjęs ant kaukės, o ne įkišęs į ją, tuoj gauna pastabą ir be jokių pykčių pasitvarko.

Veido kaukėse matau ir vieną intriguojančią smulkmeną. Žiūri į užsidengusią kauke moterį ir galvoji – kokia ji? Juk akys ne viską pasako. Va tau intriga ir paslaptis.

Patarimas žiemos metu

Kiekvieną savaitę plaukioju į Angliją, pripratau prie tos tvarkos ir nejaučiu didelio diskomforto dėl apribojimų, kaukių. Dabar vėl grįžtu iš Anglijos į žemyną ir pastarąjį „juodąjį šeštadienį“ – naujo karantino atskaitos tašką – sustojau Vokietijos-Danijos pasienyje, Padborge.

Jau dvidešimt metų važinėju per šį pasienio punktą ir dažnai nakvoju muitinės aikštelėje. Amžiaus pradžioje, kai pradėjome toje aikštelėje gyventi, vadinome ją „baibokynu“. Tada vairuotojai buvo laisvesni, turtingesni, draugiškesni ir kas savaitgalį buvo rengiami linksmi kolektyviniai vakarojimai, po kurių šiukšlinės nebeužsidarydavo nuo tuščios stiklinės taros.

Per dvidešimt metų mačiau, kaip keitėsi mūsų „baibokynas“. Labiausiai pasikeitė stovinčių vairuotojų kontingentas. Jei anksčiau užsukdavo danai, vokiečiai tai dabar beliko tik buvęs socialistinis lageris.

Aikštę truputį praplėtė, pastatė papildomą tualetą ir sumontavo didelį stovą, kad būtų galima žiemą nuo priekabos stogo nubraukti sniegą, ledą. Manau, daug kas esate pastebėję, kaip žiemą nuo priekabų stogų krenta ledo gabalai.

Kita vertus, o ką vairuotojui daryti? Naktį palijo, pašalo ir turi ant stogo ledinę bombą. Juk ne kiekvienas vairuotojas ryžtasi kaip beždžionė kartis į 4 metrų aukštį, vaikščioti ant nestabilaus priekabos stogo ir valyti susikaupusį sniegą, ledą.

Yra buvę atvejų kai vyrai nukrisdavo, susilaužydavo kaulus ir net užsimušdavo. Visiems eismo dalyviams – mažas patarimas. Žiemą nelįskite arti priekabų – ypač tentinių – nes bet kurią akimirką nuo stogo gali atskristi ledo gabaliukas ir apgadinti automobilį. Pasivijote fūrą – aplenkite ir laimingo kelio. Nepatartina trintis apie jos šonus ar baksnoti į galą.

Pėsčiomis į Vokietiją

Šiandien Padborgo aikštelė – viena iš nedaugelio dar likusių ES, kur galima nemokamai, ramiai, saugiai praleisti naktį ar savaitgalį. Dušai, tualetai, vanduo – yra. Nesigirdi apie vagystes ir nėra svetimų. Tikra vairuotojų karalystė.

Vyrai čia ilsisi: gamina maistą, skalbia rūbus, paremontuoja mašinas, pašoka, padainuoja ir kartais savaitgaliais pavakaroja. Svarbiausia, kad net jei būna koks kipišas, tai viskas vyksta šio vairuotojų anklavo teritorijoje – į viešumą nesiveržia ir aplink egzistuojančiam pasauliui smurtu negrasina. Tai yra svarbiausia.

Taigi, „juodąjį šeštadienį“ atvykęs į šią iki kaulų smegenų pažįstamą ir įprastą vietą nusprendžiau keliauti pėsčiomis į Vokietiją. Nors tikiu Dievą Tėvą ir Šventą dvasią, tačiau dėl švento žodžio į bažnyčią toliau nei 1 km pėsčiomis nekeliaučiau. Kitas reikalas – vairuotojų meka prekybos centras. Į jį eini net kai nieko nereikia ir šaldytuvas pilnas.

Ne kartą įsitikinau: jeigu eini į parduotuve su nuostata „nieko man nereikia“ – prisiperki tiek. kad vos parneši. Aišku, būtų galima piniginę palikti mašinoje, bet vyras be piniginės kišenėje– ne vyras. Dažniausiai į parduotuvę, esančią Vokietijos pusėje, važiuojame vien vilkikais, bet kai darbo laikas pasibaigęs, ko nepasivaikščioti.

Nenoriu lygintis į nuolat lakstančius, sportuojančius. Taip pat nenoriu konkuruoti nuotraukų gražumu ar pasakojimų įdomumu su tais, kurie keliauja po egzotiškas šalis. Patikėkite, vairuotojui, kuris dirbdamas šaldytuvu per savaitę nueina tik 1-2 km, nupėdinti savaitgalį vienu kartu 10-12 km – žygdarbis, o padaryti vieną kitą nuotrauką, parašyti trumpą rašinuką apie įspūdžius – puikus savaitgalio hobis.

Neprofesionalūs vaikščiotajai turi vieną problemą, kurią ir man teko patirti savo kailiu. Smagiai, lengvai eidami į vieną pusę nesusimastome, kad tiek pat reikės ir pareiti. Prieš daug metų, vieną vasaros savaitgalį su kolega buvome taip toli nuėję į vieną pusę, kad aš grįžau be batų basomis, o padai nuo šiurkštaus asfalto dar visą savaitę degė. Kolega paskutinius kilometrus ėjo plačiai išskėtęs kojas.

„Jau geriau zuikį po pievą būčiau gainiojęs nei su tavimi ėjęs“, – piktai bambėjo. Jam buvo liūdniau, nes džinsai ištrynė šakumą, kaip jis sakė kitą dieną, iki kraujo. Labai keikė mane, nes buvau šio kruvino žygio iniciatorius. Nuo to karto visada eidamas truputį toliau nuo mašinos pagalvoju apie stipresnius batus ir patogias kelnes.

Pasivaikštant – užsienio kainas užfiksuoti

Iki parduotuvės – 5 kilometrai. Rytas, kas Danijoje reta rudenį, puikus ir saulėtas. Įjungiu telefone žingsniamatį ir iškeliauju. Pakeliui prisijungė pora trečiųjų šalių vairuotojų. Visi puikiai susišnekėjome rusų kalba.

Tokioje kompanijoje pagrindinės temos – politinės ir ekonominės. Nepasakosiu, ką sakė kolegos, pasakysiu tik tiek, kad jų nuomonės neatitiko viešai reiškiamos mūsų politikų. Kolegos nuėjo į rusų parduotuvę, kurioje prekių pavadinimai ir asortimentas priminė anuos laikus. Daugelis prekių buvo brangesnės nei įprastame prekybos centre – matyt, tai papildomas mokestis už nostalgiją.

Šį kartą neužsukau į šią parduotuvę ir atsisveikinęs su kolegomis nupėdinau į toliau esančią vokišką parduotuvę. Nesiimu lyginti vokiškų kainų su lietuviškomis, nes Lietuvoje pirkiniais rūpinasi žmona.

Ar pabrango produktai Vokietijoje pandemijos metu – nesigilinu. Perku, ką reikia, dažnai – ko nereikia, ko norisi. Šįkart atkreipiau dėmesį, kad pabrango mano mėgstamos bandelės su obuolių uogiene. Jos labai skanios. Mokėjau 0,76 euro, praeitą kartą buvo pigesnės. Nesvarbu, Vokietijoje ar Anglijoje, bet be tų bandelių iš parduotuvės neišeinu. Jos – mano silpnybė, prieš kurią neturiu jėgų atsispirti.

Obuoliai Vokietijoje brangesni nei Lietuvoje. Pigiausi – 1,45 euro už kilogramą. Paruošti kiaulienos kepsniukai – pusė kilogramo – 3,67 euro. Jautienos faršo lazdelės – tinka sriubai ir pasikepti – 5,77 euro už kilogramą. Bulvytės fri – 0,96 euro už kilogramą.

Pomidorai šį karantininį šeštadienį brangūs – 1,93 už kilogramą. Labai skanūs ir gražūs persimonai – 0,37 euro už vienetą. Drėgnos servetėlės vaikams, gerai tinkančios dulkėms nuo panelės valyti, 0,96 euro. Neturiu supratimo, kiek jos kainuoja Lietuvoje. Kai mano vaikai buvo maži, tokių stebuklų nebuvo.

Manau, kai kas truputį brangiau nei Lietuvoje, kai kas gal truputį pigiau, bet didelio skirtumo tarp kainų nėra. Skiriasi tik mūsų ir vokiečių atlyginimai. Dar į akis labai krenta Vokietijos PVM. Keista – mokame brangiau, PVM pas mus didesnis, uždirbame mažiau, bet nebadaujame ir plikais užpakaliais nelakstome. Čia lietuviškos ekonomikos dėsnių ypatybės, nesuvokiamos vakariečiams.

Norėjau nufotografuoti produktų kainas, bet nedrįsau. Žmonės su kaukėmis, parduotuvėje tyla kaip per pagrabą – iš akių nesuprasi, žmogus šypsosi ar dantimis griežia. Pradėsi fotografuoti, pagalvos, kad esi iš kokios tarnybos ir išvarys iš parduotuvės.

Taip toli atėjus bijojau, kad nesuveiktų sindromas „man nieko nereikia“, deja. Išleidau 33 eurus ir dviem pilnais maišais pirkinių nuėjau į miesto aikštę pailsėti prieš numatomą žygį namo.

Atgijusios skulptūros

Nors oras buvo puikus, aikštėje gyvų žmonių nesutikau. Tik ratu susėdusios skulptūros net susiriesdamos juokėsi iš mano būsimos kelionės pilnais maišais.

„Oi, sunki ir ilga kelionė tavęs laukia“, – konstatavo vienas iš aikštės gyventojų, glostydamas pakaušį. Šalia buvęs draugas, pamatęs mano maišus, nuo juoko net iš klumpių iškrito. Miela bobutė pasiūlė ožką nešuliams parnešti. Kai paklausiau kainos, gyvūno šeimininkė taip nuo dūšios nusikvatojo, kad net šalimais sėdėjusi kurčia senolė juoktis pradėjo.

Nejaukiai pasijutau ir vienam iš kompanijos pasiūliau atsikasti bandelę. Nesuprato mano dosnumo ir tik paglostė pakaušį. Vienam keistuoliui pasiūliau kartu į Daniją keliauti, tas labai apsidžiaugė, bet nesutiko. Supratau, kad jie visi iš manęs linksmai tyčiojasi, bet man nebuvo didelio noro linksmintis. Kai prie aikštės linksmuolių prisijungė ir varnos, supratau, kad pats laikas keliauti.

Kelias atgal – sunkus ir ilgas. Virvinės rankenos įsirėžė į delnus. Apvyniojau jas plastikinių maišelių liekanomis ir sukandęs dantis pasiekiau Vokietijos-Danijos sieną. Jokių tvorų, žymeklių. Paprasti varteliai ir simbolinis pasienietis, primenantis laikus, kai visos šalys gyveno atsiskyrusios.

Nuo sienos iki mašinos – dar beveik 2 kilometrai. Paskutinis pasispardymas ir štai – namai ant ratų. Nepratusios vaikščioti kojos – paskaudo, maišelių rankenos įsirėžė į delnus, bet batai atlaikė ir džinsai savo kruvino darbo nepadarė. Jei sekmadienį bus geras oras, reikės dar apie aikštelę porą ratų apeiti.

Štai taip gyvename, dirbame šalia to viruso ir nesijaučiame kažkokiais herojais, kaip kad parašyta ant anglų lipduko. Juk ir be siautėjančio viruso žmones persekioja daug įvairių nelaimių: autoįvykiai, karai, gamtos stichijos ir t.t. Niekad nežinai, kur ir kada nelabasis pasičiups.

Sakoma, nuo likimo nepabėgsi, o aš pridursiu: nereikia nuo jo bėgti, nereikia jo erzinti ir sėkmė neapleis.

Ką tik mirusio žymaus Rusijos humoristo Michailo Žvanevskio paklausė: „Kas yra sėkmė?“

Jis, daug negalvojęs, atsakė: „Tai, kas lemta – likimas. Tai, ką nuveikiame – biografija. Kai tie du dalykai susikerta – sėkmė.“