Šie autoriai tikrai gali būti įdomūs mokytojams, filologijos studentams, literatūrologams. Bet jei manote, kad paaugliams (nekalbu apie išimtis) patinka skaityti minėtų rašytojų kūrinius, tai jūs visiškai atitrūkę nuo realybės.
Šiame straipsnyje pateikiu savo sudarytą „Privalomą neprivalomų knygų sąrašą“. Jis jokiu būdu nepakeičia mokyklinės literatūros programos, tačiau gali tapti jai tam tikra alternatyva, skirta paskatinti 11-12 klasių mokinius skaityti papildomai.
Siūlomame sąraše – beveik 90 kūrinių, kurie ne atgraso nuo knygų, bet sugrąžina meilę literatūrai ir iš tiesų sudomina jaunus žmones (tuo įsitikinau jau daug kartų). Beje, dėmesio vertų grožinių tekstų žemiau tikrai ras ir kiekvienas suaugusysis. Bet neskubėkite įnikti į sąrašą – apie jį papasakosiu šiek tiek išsamiau.
Viena perskaityta knyga – vienas dešimtukas
Mokyklą baigiau dar ne taip seniai, kad neprisiminčiau, kokia kančia yra analizuoti Donelaičio „Metus“. Tad vos tik pradėjęs dirbti lietuvių kalbos mokytoju ėmiau sudarinėti sąrašą knygų, kurios galėtų išties patikti mokiniams.
Tam paaukojau ne vieną savaitgalį, tačiau rezultatu buvau patenkintas. Šiek tiek jaudinausi, pristatinėdamas sąrašą mokiniams, nes buvau nusprendęs įtikinti juos kas mėnesį papildomai perskaityti po knygą.
Pavadinau šį sąrašą „Privalomu neprivalomų knygų sąrašu“, o painų pavadinimą, kuris mokiniams, kaip ir tikėjausi, kėlė šypsenas, paaiškinau taip: tai – knygos, kurios nėra įtrauktos į privalomą 11-12 klasės kursą, tačiau kurias skaityti privaloma visiems, kas mokosi pas mane. Kitaip sakant, knygos neprivalomos, bet skaityti jas yra privaloma. Papildomai. Savarankiškai. Po vieną kas mėnesį.
Tikėjausi, kad toks mano metodo pristatymas tuoj pat sukels visuotinį mokinių pasipiktinimą, tačiau maišto pavyko išvengti. Viena vertus dėl to, kad su mokiniais gerai sutariau, kita vertus dėl to, kad pasiūlytas užduoties vertinimas jiems pasirodė paprastas ir patrauklus: viena perskaityta knyga – vienas dešimtukas. Jokių išlygų. Be to, dešimtukų skaičius nėra ribojamas.
Tai reiškia, kad kiekvienas mokinys kas mėnesį privalo perskaityti bent po vieną knygą iš mano sąrašo, tačiau gali perskaityti ir daugiau. Kiek knygų perskaitai, tiek dešimtukų gauni. Kad ir penkis. Tiesa, neatlikta užduotis (per mėnesį papildoma knyga neperskaityta) taip pat vertinama – vienetu.
Gal vienetų rašymas ir neskamba pernelyg „pedagogiškai“, tačiau būtent tuo šis metodas ir skiriasi nuo paprastų rekomendacijų, į kurias daugeliui mokinių būtų „nusišvilpt“ (ne dėl to, kad jie netikę, o dėl to, kad žmogų dažnai reikia priversti daryti jam pačiam naudingus ar net įdomius dalykus).
Žinutė buvo labai aiški: VISIEMS MANO MOKINIAMS SKAITYTI NUO ŠIOL YRA PRIVALOMA. Be abejo, paaiškinau jiems, kad mano tikslas rašyti visiems tik geriausius pažymius, pabrėžiau, kad mokiniai galės rinktis bet kurią dominančią knygą, galop, pažėriau krūvą įvairiausių argumentų, kodėl jie turėtų šią užduotį atlikti. Iš tiesų, kodėl?
Skaitymas lietuvių kalbos pamokose – naujovė?
Pradinėse klasėse mokiniams rekomenduojami papildomos literatūros sąrašai, vaikai skatinami skaityti, tačiau metams bėgant, tokie sąrašai bene visai išnyksta, galop, 11-12 klasėse papildomos literatūros skaitymas tampa, viso labo, mokinių asmeninio apsisprendimo reikalu. Mane apstulbino tai, kad kokie 97 proc. vienuoliktokų jiems skirtą papildomo skaitymo užduotį laikė naujove.
Išgirskite: skaitymas – naujovė lietuvių kalbos IR LITERATŪROS pamokose! Kaip jums tai patinka? Jei manote, kad vyresniųjų klasių mokiniai sąžiningai skaito privalomus, programinius kūrinius ir kad jiems jų užtenka, tai, garbės žodis, jūs iš mėnulio nukritę.
Jei ir perskaito, tai tie kūriniai dar labiau atstumia juos nuo grožinės literatūros, dažnai ir visam gyvenimui. Tad apie kokį visuomenės, kuri jau mokykloje išmokoma neskaityti, raštingumą galime kalbėti? Galiu tik pridurti, kad nepažįstu nei vienos vyresniųjų klasių lietuvių kalbos mokytojos, kurios mokiniai skaitytų papildomai, nes tai būtų visai klasei griežtai privaloma užduotis. Nė vienos.
Štai ką sako mokiniai (praėjusiais metais, rašydamas akademinį darbą, atlikau apklausą): „Žinau, kad dauguma mano bendraamžių skaito labai mažai, o kai kurie išvis neskaito.“, „Joks kitas lietuvių kalbos mokytojas nebuvo davęs tokios užduoties.“, „Tai kažkokia naujovė, atnešta į pasenusią mokymosi sistemą.“ Ir taip toliau.
O štai dar viena ypač svarbi mokinio mintis, noriu, kad įdėmiai ją perskaitytumėte: „Šiomis dienomis skaitymo lygis yra stipriai nukritęs, dauguma mano pažįstamų vaikų, paauglių vengia skaitymo. Pagrindinė priežastis yra ta, kad jiems paprasčiausiai neįdomu. Privalomos literatūros kūriniai yra sudėtingesni ir reikalaujantys tam tikro „skaitytojo lygio“. Kadangi vaikai ir taip nieko nebeskaito, pamatę kokį sudėtingesnį kūrinėlį, tiesiog nusprendžia, kad knygos ne jiems.“
Įsivaizduokite: septyniolikmečiui, kuris paskutinę knygą perskaitė prieš kokius penkerius metus (o tokių, esu minėjęs, tikrai pasitaiko), lietuvių kalbos pamokose mes duodame skaityti…
„Sename dvare“! Kūrinį, kurį ir ne kiekvienas lietuvių filologijos studentas lengvai įveiktų! Toks mokinys, visų pirma, turi pamilti knygą, pradėti nuo jam įkandamų, intriguojančių kūrinių, pavyzdžiui, „Musių valdovo“ ar „Rugiuose prie bedugnės“, o tik tada pereiti prie sudėtingesnių senosios literatūros tekstų. Bet kaip jam tai padaryti, jei mokytojai po nosimi kiša tik visokius maironius ir vaižgantus?! Niekaip. Toks mokinys yra žlugęs.
Vietoj telefono troleibuse – Orvelo romanas
Akivaizdu tai, kad prastą mokinių raštingumo lygį šiandien pastebi ne tik kalbos specialistai, bet ir plačioji visuomenė, tačiau pastaroji dažniausiai jį sieja su formaliu raštingumu (rašyba ir skyryba). Straipsnyje „Kaip suprantame raštingumą“ Vilija Salienė atkreipia dėmesį, kad toks vertinimas nėra visapusis: „Kad mokinys suvoktų kalbos prasmę, jis turi būti raštingas.
Ir čia jau nepakanka formalaus raštingumo. Štai kodėl raštingumui labai svarbus skaitymo mokymas. Skaitydamas mokinys suvokia teksto, sakinių, žodžių prasmę (…), randa ryšį tarp žodžio ir asmeninės patirties, sieja jau turimas žinias su naujomis, mokosi mąstyti.“
Galėčiau ir aš išvardinti daug priežasčių, kodėl skaityti papildomai mokiniams ypač svarbu: geros knygos sugrąžina tikėjimą literatūra, ugdo skaitymo įprotį, raštingumą, rašymo stilių, gebėjimą reikšti savo mintis, kritinį mąstymą, plečia kultūrinį akiratį, formuoja individualų skaitančiojo santykį su pasauliu ir t. t. Ar galime teigti, kad daug skaitantis mokinys geriau išlaikys ir Valstybinį brandos egzaminą? Žinoma! O ypač skaitymas aktualus tiems, kurie rašys samprotavimo rašinį.
Bet kam rūpi, ką mano ekspertai ir mokytojai? Pažiūrėkime, ką vienuoliktos klasės pabaigoje sakė mokiniai, ištisus metus sąžiningai skaitę kūrinius iš „Privalomo neprivalomų knygų sąrašo“.
Mokinys #1: „Nesu užsidegęs knygų fanatikas, todėl man skaityti savo noru yra sunku. Bet kai buvau priverstas atsiversti Džordžo Orvelo „1984-uosius“, mano rutina tiesiog pasikeitė. Tai yra neprivalomas kūrinys, kuris paskatino mane paimti knygą į rankas kiekvieną dieną. Važinėjant viešuoju transportu, telefoną pakeitė knyga, taip pat ir laisvalaikio metu atsirado vietos grožinei literatūrai.“
Mokinys #2: „Mokytojo kurtą sąrašą sudaro knygos, kurios, nors ir nėra privalomos, tačiau yra daug įdomesnės už programinius kūrinius.“
Mokinys #3: „Tikrai pamilau keletą skaitytų knygų, kai kurios jų privertė susimąstyti, paskatino diskutuoti su šeima apie aprašomas situacijas, įvykius, idėjas.“
Mokinys #4: „Pirmą kartą buvau nustebinta ir supratau, kad mokytojui iš tikrųjų rūpi, ką jis dėsto savo pamokose ir kokias užduotis skiria. Vien tik mokytojo pastangos sukurti knygų (ir filmų) sąrašą nustebino. Ypač šita užduotis naudinga tiems, kurie nėra linkę skaityti privalomų knygų arba tiesiog mėgsta modernesnius, laisvesnio pobūdžio kūrinius. Dėka mokytojo šiais metais perskaičiau tokias knygas, kurias įtraukiau į savo TOP 5 sąrašą, pavyzdžiui, „Skrydį virš gegutės lizdo“.
Mokinys #5: „Užduotis man labai patiko. Jau seniai norėjau paskaityti dėmesio vertų knygų, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms nebūtų gėda pasakyti, jog nežinau vieno ar kito autoriaus.“
Mokinys #6: „Tai tikrai labai naudinga. Jei niekas neverstų, gyvenime nebūčiau perskaičius nei vienos literatūros klasika laikomos knygos, nes maniau, kad jos yra neįdomios.“
Mokinys #7: „Galvodavau, kad neturiu laiko skaityti knygas, tačiau, kai tai tapo privaloma, sugebėjau jo atrasti.“
Ir taip toliau. Panašių mokinių atsiliepimų turiu labai daug, galiu tik pridurti, kad beveik visi vienuoliktokai šį mokymosi metodą įvertino teigiamai.
Keletas komentarų lietuvių kalbos mokytojams
Jeigu užduotis tikrai tokia naudinga ir patraukli net patiems mokiniams, kodėl beveik nei vienas mokytojas jos neskiria savo auklėtiniams? Pats pateiksiu galimus mokytojų argumentus ir pasistengsiu juos sugriauti.
1. Mokiniai „užmėtys akmenimis“ dėl to, kad versime juos dirbti papildomai
Tiesą sakant, ir aš taip galvojau. Tačiau jauni žmonės nėra kvaili, jie ir patys supranta, kad skaityti būtina. Kai kurie mokiniai jau pradžioje mokslo metų buvo visai patenkinti, kad pagaliau bus priversti laisvalaikį praleisti turiningiau. Ir kad už tai gaus gerų pažymių, kuriais džiaugsis tėvai. Visi laimi. Aišku, skiriant papildomą užduotį mokinių ir mokytojo santykiai turi būti kuo geriausi, tuo pat metu jis neturi bijoti kuriam laikui klasėje sukelti erzelio. Būtina ir tinkamai aptarti skaitymo naudą, susieti ją su gerais egzamino rezultatais, pabrėžti, kad tai visai kitokio pobūdžio nei privalomieji kūriniai, kad bus galima rinktis iš labai ilgo jų sąrašo ir taip toliau. Iš patirties sakau, kad visa tai padarius greičiausiai nepasipiktins nei vienas mokinys. Ypač po to, kai sąraše pats atras bent vieną jam patrauklią knygą.
2. Už papildomas užduotis vaikams mokytojus „nuskalpuos“ tėvai
Pakartosiu – aš irgi taip galvojau, maniau, kad tikrai sulauksiu bent keleto priekaištų. Bet nieko panašaus! Tėvai buvo labai supratingi, dėkingi, kai kurie iš jų telefonu man džiaugsmingai pasakojo, kad vaikas „pagaliau paėmė knygą į rankas“. Kitų moksleivių tėvai noriai tyrinėjo mano sąrašą, siūlė įtraukti savo mėgstamų autorių kūrinius, diskutavo su savo vaikais apie perskaitytas knygas, galop, vieną kitą perskaitė patys.
3. Sudėtinga patikrinti, ar mokinys iš tiesų perskaitė knygą
Visai nesudėtinga. Atsiskaitymams skiriu vos vieną pamoką per mėnesį. Pradžioje mokslo metų mokinius patikrinu labai paprastai: paprašau atpasakoti siužetą, išsamiau paanalizuojant labiausiai įsiminusius epizodus, aptariant veikėjų ypatybes ir pan. Dažniausiai užtenka vien žvilgtelėti į per pamoką mokinio prirašytus lapus, kad įsitikintum, jog knygą jis iš tiesų įveikė. Jei visgi kyla abejonių, kai kuriuos mokinius po pamokos galima paklausinėti ir žodžiu. Dėl šios priežasties visas sąraše esančias knygas aš pats esu perskaitęs (tai irgi akcentuoju, kad mokiniai nenorėtų sukčiauti). Mokslo metų pabaigoje mokiniams jau duodu sudėtingesnį atsiskaitymą – parašyti samprotavimo arba literatūrinę dėstymo pastraipą, remiantis skaitytu kūriniu. Nauda dviguba – jie ne tik perskaito knygą, bet ir geriau pasiruošia egzamino rašiniui.
4. Daug papildomo darbo (taisymo) mokytojams
Irgi ne. Visai nebūtina kruopščiai tikrinti gramatines klaidas, aš jų išvis nežymiu (tik šiuo atveju, žinoma). Pakanka įsitikinti, kad mokinys perskaitė knygą, nes juk toks ir yra šios užduoties tikslas! Už jo įgyvendinimą vertinama tik aukščiausiu balu, tad visai nereikia sukti galvos dėl pažymio. Viena knyga – vienas dešimtukas. Na, o didžiausias darbas jau padarytas – mano sudarytu knygų sąrašu gali naudotis kiekvienas mokytojas.
5. Gaištamas pamokų laikas, kurio ir taip trūksta
Supraskite tinkamai – ne mokytojai sudaro nevykusį 11-12 klasių mokiniams skirtą privalomų autorių sąrašą. Dar daugiau – didžioji dalis lituanistų sutinka, kad jį būtina koreguoti. Visgi programa yra programa, kurią būtina išeiti. O ji taip neadekvačiai prigrūsta begalės kūrinių, kad pamokų metu išsamiai net neįmanoma visų jų aptarti. Todėl suprantama, kad kiekvienas užsiėmimas lietuvių kalbos mokytojams yra aukso vertės. Visgi, kaip minėjau, atsiskaityti už papildomai perskaitytus kūrinius pakanka vos vienos pamokos per mėnesį! Patikėkite, iš perskaitytos knygos mokiniui tikrai daugiau naudos nei iš papildomos Donelaičiui skirtos pamokos.
6. Mokiniai negalės egzamine pasiremti papildomu kūriniu, nes jo nesupras
Skirdamas šią užduotį mokiniams pabrėžiu, kad neužtenka vien perskaityti pasirinktą knygą. Būtina pasidomėti ir jos autoriumi, rašytojo biografija ir kūrybos bruožais, kūrinio pasirodymo aplinkybėmis, perskaityti vieną kitą literatūrologo interpretaciją.
Kai knyga sudomina mokinį, jis ir pats linkęs visa tai padaryti. Galbūt, rašydamas samprotavimo rašinį, abiturientas vieną pastraipą skirs savarankiškai skaitytam ir analizuotam kūriniui, gal jis pravers kaip kultūrinis kontekstas, o gal knyga mokinys ir visai nesirems. Tačiau juk toks užduoties pritaikymas egzamine tėra tik viena iš daugelio (ir tikrai ne pagrindinė) priežasčių skaityti papildomai. Na, bet apie skaitymo naudą jau kalbėjau anksčiau.
Dar daug ko nepaminėjau. Nei to, kad ši užduotis ugdo mokinių savarankiškumą ir gebėjimą planuoti savo laiką, nei to, kad imama labiau pasitikėti mokytoju, kuris, pasirodo, irgi nėra vien „Anykščių šilelio“ gerbėjas.
Matyti, kaip mokiniai atranda Dostojevskį, Orvelą, Selindžerį ir kitus autorius, yra tiesiog neįkainojamas jausmas. Kai kurie moksleiviai ateina į atsiskaitymą spindinčiomis akimis, nes patyrė milžinišką malonumą, skaitydami „Nusikaltimą ir bausmę“ arba jau minėtus „1984-uosius“, noriai dalinasi savo įspūdžiais ir klausinėja manęs apie kūrinius, daugelio iš kurių, tiesą sakant, gerai nė nebeprisimenu. Galiu jums pasakyti tik tiek, kad dar nesu matęs tokio užsidegimo, kalbant, pavyzdžiui, apie Sarbievijaus lyriką.
Žemiau – „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“, suskirstytas į tris lygius pagal skaitytojų pajėgumą. Prie kiekvienos iš knygų yra labai trumpi jų aprašymai, kuriuos parengiau, kad mokiniams būtų lengviau išsirinkti patinkantį, jiems artimą kūrinį. Tačiau reikia suprasti, kad viskas labai subjektyvu, į sąrašą būtina žiūrėti lanksčiai, jis tikrai nėra baigtinis.
Be to, jame nerasite kai kurių puikių literatūros darbų (pvz., Kamiu „Svetimo“, Sruogos „Dievų miško“, Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ar Škėmos „Baltos drobulės“), nes jie yra įtraukti į 11-12 klasių programą (mokiniai juos ir taip privalės perskaityti) arba buvo skaityti ankstesnėse klasėse (pvz., Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“), arba yra pernelyg sudėtingi (pvz., Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“).
Pradžioje minėjau, kad už laiku neperskaitytą knygą mokiniui rašau vienetą, tačiau tai ne visai tiesa. Jei mokinys yra pradėjęs skaityti knygą, bet atsiskaitymo metu dar nėra jos užbaigęs, aš VISUOMET suteikiu galimybę jam atsiskaityti vėliau ir gauti dešimtuką. Svarbiausia skaitymą susieti su teigiamomis patirtimis. Tikiuosi, kad mano pasiūlytas alternatyvios literatūros sąrašas mokiniams ir visiems kitiems skaitytojams jų atneš kuo daugiau.
„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ 11-12 klasių mokiniams (ir suaugusiems!)
SVARBU: visos šiame sąraše esančios knygos yra labai geros, tačiau kai kurios iš jų (dėl turinio ar formos ypatumų) gali būti pernelyg sudėtingos mažiau skaitantiems mokiniams. Dėl to knygos suskirstytos į tris lygius. Pažengę skaitytojai gali rinktis iš viso knygų sąrašo (I, II, III grupės), neskaitantys arba mažai skaitantys mokiniai gali rinktis tik iš I grupės knygų, o likusieji – iš I, II grupės knygų. Dėl išimčių tartis su mokytoju. Tai, kad knyga yra įtraukta į žemesnę grupę, jokiu būdu nereiškia, kad ji mažiau vertinga!
Žvaigždute (*) pažymėti kūriniai rekomenduojami tiems mokiniams, kurie niekaip negali išsirinkti knygos.
I grupė: knygos neskaitantiems ir mažai skaitantiems
PASTABA: jei labai norite skaityti knygą iš II arba III grupės, tarkitės su mokytoju individualiai.
1. *George Orwell, „1984-ieji“ (distopija; totalitarizmo kritika; 2 + 2 = 5)
2. *Aldous Huxley, „Puikus naujas pasaulis“ (distopija; ateities visuomenė; mėgstantiems fantastinę literatūrą)
3. Erich Maria Remarque, „Juodasis obeliskas“ („prarastoji karta“; nesuvaldomos infliacijos draskoma tarpukario Vokietija; bene populiariausias autorius, aprašęs karą ir karo paveiktus žmones)
4. Erich Maria Remarque, „Triumfo arka“ (apie meilę ir mirtį Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse)
5. Erich Maria Remarque, „Trys draugai“ (Pirmojo pasaulinio karo veteranų gyvenimai Berlyne)
6. Erich Maria Remarque, „Naktis Lisabonoje“ (jeigu jau perskaitėte „Juodąjį obeliską“, „Triumfo arką“, „Tris draugus“)
7. *William Golding, „Musių valdovas“ (žiauri žmogaus prigimtis, žmonių santykiai, negyvenama sala, vaikai)
8. *Jerome David Salinger, „Rugiuose prie bedugnės“ (kontroversiškai vertinama paauglių ir jaunimo biblija, protestas prieš kasdienybę ir tyrumą praradusius suaugusiuosius)
9. *Honoré de Balzac, „Tėvas Gorijo“ (realizmo literatūra; prancūzų buržuazinės visuomenės kritika, karjeros siekimas)
10. *Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“ (pokaris, tragiškas pabėgėlių likimas, „vilko vaikai“; vienas geriausiai vertinamų šių dienų lietuvių autoriaus kūrinių)
11. *Eduardas Cinzas, „Raudonojo arklio vasara“ (chirurgas kovoja su praeitimi Belgijos kalnų miestelyje; lietuvių autorius rašo apie LSD!)
12. *Stefan Zweig, „Širdies nerimas“ (romantikams ir romantikėms; meilės istorija, negalia, kaltė, užuojauta)
13. *Ray Bradbury, „451° Farenheito“ (kaip atrodytų visuomenė, kurioje deginamos knygos?)
14. *Charlotte Brontë, „Džeinė Eir“ (meilės istorija, paslaptis, intriga, našlaitės likimas)
15. Jane Austen, „Puikybė ir prietarai“ (Anglijos provincija, dvarininkai, vedybos, santykiai)
16. Jane Austen, „Protas ir jausmai“ (kokia yra stiprios ir silpnos moters meilė, o kokia – vyro meilė? Ir kas lemia laimę – protas ar jausmai?)
17. Emily Brontë, „Vėtrų kalnas“ (šeimos gyvenimą išjudina vieną naktį parsineštas vaikas – juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės)
18. Aleksandras Solženicynas, „Vėžininkų korpusas“ (klinika Vidurinėje Azijoje, ligonių kasdienybė, vėžys, mirtis)
19. Aleksandras Solženicynas, „Gulago archipelagas“ (masinės represijos ir genocido akcijos Sovietų Sąjungoje)
20. Colleen McCullough, „Erškėčių paukščiai“ (Australija, draudžiama jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė)
21. Thomas Hardy, „Tesė iš d‘Erbervilių giminės“ (meilė, aistra, snobizmas, nusikaltimai, jaunos merginos likimas)
22. *Henri Charrière, „Drugelis“ (katorga, kalėjimas, visų laikų tobuliausia pabėgimo istorija?)
II grupė: knygos skaitantiems dažniau (savo noru perskaitote bent penkias knygas per metus)
PASTABA: galite rinktis ir knygas iš I grupės. Jei labai norite skaityti knygą iš III grupės, tarkitės su mokytoju individualiai.
23. *George Orwell, „Gyvulių ūkis“, leidimas su paaiškinimais („Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“)
24. Ernest Hemingway, „Fiesta“ (bene garsiausias „prarastosios kartos“ autoriaus kūrinys, visame pasaulyje išpopuliarinęs bėgimą su buliais, koridas, Pamploną; pasidomėkite Hemingvėjaus „ledkalnio teorija“)
25. Ernest Hemingway, „Kam skambina varpai“ (amerikietis Ispanijos pilietiniame kare)
26. Ernest Hemingway, „Turėti ir neturėti“ (jeigu jau perskaitėte „Fiestą“)
27. Philippe Claudel, „Šuns archipelagas“ (vieną rytą į jūros krantą išmesti trys juodaodžių kūnai sujaukia salos gyventojų kasdienybę)
28. *Philippe Claudel, „Brodekas“ (koncentracijos stovykla, žmogžudystė, kitoniškumas)
29. Axel Munthe, „Knyga apie San Mikelę“ (svajotojams ir svajotojoms; vieniems labai patinka, kitiems ne)
30. Kurt Vonnegut, „Skerdykla Nr. 5“ (apie karo baisumus – su humoru)
31. Toni Morrison, „Mylima“ (rasizmas, vergovė; sukrečiantis pasakojimas apie laisvėn pabėgusią vergę)
32. Italo Calvino, „Mūsų protėviai“ (stebinanti autoriaus išmonė, realybė transformuojama į pasaką; viduramžiai)
33. Paul Bowles, „Dangaus prieglobstis“ (Šiaurės Afrika, dykuma kaip fizinė vieta ir metafora)
34. *Margaret Atwood, „Tarnaitės pasakojimas“ (distopija; moterų išnaudojimas)
35. Michailas Bulgakovas, „Šuns širdis“ (žmogaus smegenys persodinamos kiemo šuniui)
36. *Michailas Bulgakovas, „Meistras ir Margarita“ (meilės istorija, velnias, Maskva, rašytojas)
37. Levas Tolstojus, „Ana Karenina“ (romantikėms ir romantikams; tragiška meilės istorija, neištikimybė; didelės apimties)
38. *Ken Kesey, „Skrydis virš gegutės lizdo“ (maištas prieš sistemą; psichiatrinė ligoninė)
39. Romain Gary, „Dangaus šaknys“ (Afrika, pirmasis romanas gamtosaugos tema?)
40. Romain Gary, „Aušros pažadas“ (Vilniuje gyvenusio rašytojo autobiografija)
41. Romain Gary, „Moters šviesa“ (apie meilę; ypač sentimentaliems skaitytojams)
42. Čarlzas Dikensas, „Pasakojimas apie du miestus“ (Paryžius, Londonas, Didžioji Prancūzijos revoliucija; tiems, kas domisi istorija)
43. Jack Kerouac, „Kelyje“ (bastymasis po pasaulį; kitoks gyvenimo būdas; svaigalai, džiazas, tikrumas) – 12-okams
44. *Fiodoras Dostojevskis, „Nusikaltimas ir bausmė“ (rusų genijaus psichologinis romanas, didelės apimties, bet labai vertas dėmesio)
45. Patrick Süskind, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (XVIII a. Prancūzija: skurdas, purvas, smarvė, neapykanta, žiaurumas ir… kvepalai)
46. Joseph Geller, „22-oji išlyga“ (karo mėsmalė, beprotybė; satyriškas karo ir visuomenės vaizdavimas)
47. Salman Rushdie, „Vidurnakčio vaikai“ (Indija, Pakistanas, stebuklingi vaikai, magija)
48. Gustave Flaubert, „Ponia Bovari“ (vidinis moters pasaulis, nelaiminga santuoka, provincijos gyvenimo banalybė ir tuštuma)
49. Antonas Čechovas, „Žuvėdra“ (kartų susidūrimas; vienas didžiausių dramaturgų) – drama
50. John Williams, „Stouneris“ (koledžo profesorius, vienatvė, gyvenimas pasroviui)
51. Stendalis, „Raudona ir juoda“ (Prancūzijos provincijos jaunuolio bandymai socialiai pakilti, meilė)
52. Stendalis, „Parmos vienuolynas“ (italų didiko istorija Napoleono epochos metu ir vėliau)
53. Chimamanda Ngozi Adichie, „Amerikana“ (jauni įsimylėjėliai palieka gimtąją Nigeriją ir išvyksta į Vakarus; viena skaitomiausių Afrikos rašytojų)
54. José Saramago, „Aklumas“ (apie miestą, kurį apninka „baltojo aklumo“ epidemija)
55. John Maxwell Cortzee, „Barbarų belaukiant“ (imperija, belaisviai, neteisybė, persekiojimas, sąžinė)
56. Kazuo Ishiguro, „Neleisk man išeiti“ (Anglijos provincija, mokymo įstaiga, trijų vaikų likimai)
57. Svetlana Alexievich, „Černobylio malda. Ateities kronika“ (atominės elektrinės katastrofa) – negrožinė literatūra
58. Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“ (visos privalomo autoriaus draminės trilogijos „Mažvydas“
dalys) – 12-okams; drama
III grupė: knygos pažengusiems skaitytojams
PASTABA: galite rinktis ir knygas iš I bei II grupės. Žemiau esančios knygos yra tikrai sudėtingos.
59. Ernest Hemingway, „Senis ir jūra“ (alegoriškumu išsiskiria iš kitų autoriaus kūrinių; apie žmogaus kovą su likimu ir už išlikimą)
60. Chinua Achebe, „Ir prasidėjo griovimas…“ (ikikolonijinis gyvenimas Nigerijoje ir europiečių atvykimas XIX amžiaus pabaigoje)
61. Italo Calvino, „Jeigu keleivis žiemos naktį“ (nenuspėjamas siužetas, neįprasta istorija, forma; panašu į detektyvą)
62. Knut Hamsun, „Badas“ (sudėtingos rašytojo gyvenimo sąlygos; keistas, subtilus humoras; būsimiems menininkams)
63. Fiodoras Dostojevskis, „Idiotas“ (jeigu jau perskaitėte „Nusikaltimą ir bausmę“)
64. Fiodoras Dostojevskis, „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ (jeigu jau perskaitėte „Nusikaltimą ir bausmę“)
65. Graham Swift, „Vandenų žemė“ (neįprastas istorijos mokytojas, laikas, atmintis, skirtingo žanro pasakojimų kūrimas) – 12-okams
66. *Albert Camus, „Maras“ (mieste ima siautėti maro epidemija; egzistencializmas, mirtis, tikėjimas)
67. Albert Camus, „Krytis“ (žmogaus būties dvilypumas, visuomenės normų prasmė, teisingumas, nekaltumas, tiesa)
68. Hermann Hesse, „Stepių vilkas“ (vienišas ir liūdnas intelektualas bando rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios)
69. Kobo Abė, „Žmogus-dėžė“ (susvetimėjimas, Japonija; ieškantiems keistesnės literatūros)
70. Kobo Abė, „Moteris smėlynuose“ (kova su smėlio malūnais ir nuožmi aistra moteriai) – 12-okams
71. Kobo Abė, „Svetimas veidas“ (bevardžio žmogaus su kauke užrašai) – 12-okams
72. Jean-Marie Gustave Le Clézio, „Dykuma“ (kitos kultūros, smėlynų kraštas, protėvių dvasios)
73. Samuel Beckett, „Belaukiant Godo“ (absurdo drama, laukimas, Dievas) – drama
74. William Faulkner, „Kai aš gulėjau mirties patale…“ (penkiolika pasakotojų, mirtis)
75. *John Fowles, „Kolekcionierius“ (studentės pagrobimas ir įkalinimas)
76. Umberto Eco, „Rožės vardas“ (postmodernizmo literatūra, daug skaitymo būdų; viduramžių Šiaurės Italijos vienuolyne narpliojami nužudymai) – 12-okams
77. Gabriel García Márquez, „100 metų vienatvės“ (magiškasis realizmas; meistriškai parašyta, užburianti vienos šeimos istorija; svarbiausia ne įvykiai, o nekasdieniškos, turtingos žodžių, kvapų ir spalvų istorijos) – 12-okams
78. Gabriel García Márquez, „Meilė choleros metu“ (apie laukimą ir meilę, kuri niekada nesibaigia) – 12-okams
79. Witold Gombrowicz, „Kosmosas“ (lenkų avangardas, literatūrinė beprotybė) – 12-okams
80. Franz Kafka, „Pilis“ (absurdo literatūra; žmogaus pralaimėjimas prieš sistemą, biurokratinis labirintas, gyvenimas kaip aklavietė) – 12-okams
81. Franz Kafka, „Procesas“ (absurdo literatūra; teismas, kaltinimas, bausmė) – 12-okams
82. Jean-Paul Sartre, „Šleikštulys“ (egzistencializmas; gyvenimo beprasmybė; nihilistams) – 12-okams
83. Virginia Woolf, „Ponia Delovėj“ (moters pasaulis, pokario veikėjų paveikslai; psichologinė proza) – 12-okams
84. Romualdas Granauskas, „Jaučio aukojimas“ (ypatingos formos lietuvių autoriaus kūrinys; stabmeldystės ir krikščionybės priešpriešos laikai) – 12-okams
85. Günter Grass, „Svogūno lupimas“ (istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu) – 12-okams
86. Olga Tokarczuk, „Bėgūnai“ (romanas kaip dėlionė; pasakojimas apie šių dienų klajoklius – apie mus) – 12-okams
87. Tomas Manas, „Užburtas kalnas“, pirmas tomas (sanatorija, liga, žmogaus gyvenimas mirties akivaizdoje)
88. Tomas Manas, „Budenbrokai“ (turtingos Šiaurės Vokietijos prekybininkų šeimos nykimas)
Skliausteliuose nurodyti raktiniai žodžiai nebūtinai atskleidžia kūrinio turinį. Jie skirti sudominti ir tik daugmaž nusakyti, apie ką/kokia yra rekomenduojama knyga. Pasidomėti plačiau ir išsirinkti sau tinkamiausią kūrinį – mokinių reikalas.
Papildymas
Skaitydamas feisbuko komentarus po savo įrašu socialiniuose tinkluose, supratau, kad turiu kai ką patikslinti, pridurti.
Mokykloje yra privalomas kūrinių sąrašas. Manasis sąrašas jam neprieštarauja ir tikrai nepakeičia (keisti jo mokytojas nė neturi teisės). Mano mokiniai, kaip ir kitose mokyklose, analizuoja visus programinius autorius, tačiau dar skaito ir papildomai. Tai tiek.
Niekas neliepia atsisakyti privalomos programos, tačiau ją būtina koreguoti, įtraukiant daugiau užsienio literatūros kūrinių, tokių knygų, kurios sudomintų net ir mažiau skaitančius arba visai neskaitančius mokinius, knygų, kurios būtų jiems artimos, suprantamos, įtrauktų. 11-12 klasių programoje yra 36 autoriai, iš kurių tik 4 užsienio.
Normalu? O gal lietuvių autorių kūriniai pranoksta Dostojevskio, Orvelo ir kitų pasaulinio lygio rašytojų darbus? Deja, iki jų lietuvių prozininkams labai toli. Galbūt jau metas tai pripažinti? Ko norime labiau: ar turėti skaitančią, raštingų žmonių visuomenę, ar ir toliau per gerklę grūsti vaikams autorius, kuriems jie nėra pasirengę, vien dėl to, kad tai – lietuvių autoriai?
Kai žmogus pamatys, kad skaitymas gali jam būti artima veikla, ilgainiui jis pats atras aukštesnių skaitymo įgūdžių reikalaujančius lietuvių rašytojų kūrinius, tačiau tada jų, tikėtina, nebeatmes. Pavyzdžiui, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ man – vienas geriausių mūsų romanų, bet ar jį gali deramai įvertinti dvyliktokai? Ar jie tikrai jam pasirengę? Šią knygą aš skaičiau, studijuodamas lietuvių filologiją. Vargu, ar paauglystėje būčiau išskyręs iš kitų mokyklinių kūrinių.
Pastebėjau, kad yra komentatorių, kurie norėtų pamokose kalbėti tik apie lietuvių autorius. Bet kas nutiks, jei į privalomą 11-12 klasių programą įtrauksime daugiau užsienio rašytojų? Ar ne lietuvių kalba skaitysime jų kūrinius (tik jau nesakykite, kad visi vertimai niekam tikę)? Ar ne lietuvių kalba analizuosime, diskutuosime?
Ar ne lietuvių kalba mokiniai rašys rašinius? Ar dėl to nebus pasiekti Bendrosiose programose numatyti mokymosi tikslai? Įtariu, kad pasaulinės literatūros kontekste lietuvių autoriai kaip tik nušvistų naujai, išryškėtų jų kūrinių subtilybės. Dabartinė 11-12 klasių programa monotoniška, suniveliuoja visą lietuvišką literatūrą, paslepia jos autentiškumą.
Žinau, kad mokytojas turi sudominti mokinius privalomais autoriais (tai daryti stengiuosi ir aš), kad vertybės, kurios puoselėjamos jų kūriniuose, yra amžinos, nesensta, galime apie jas kalbėti šių dienų kontekste ir panašiai. Tačiau tai utopija.
Koks mokytojas bebūtų kūrybingas, daugeliu dabartinių programinių lietuvių kūrinių jis sugebės sudominti nebent keletą pažangesnių klasės mokinių, likusiems pamoka bus visiškas laiko švaistymas. Juk ištisus dešimtmečius mokykloje skaitome tuos pačius autorius, man net nėra reikalo jų čia išvardinti, visiems jie įgrisę iki gyvo kaulo. Ir kas iš to? Baigęs mokyklą jaunas žmogus gali padaryti tik vieną išvadą: lietuvių literatūra jam nepriimtina, skaitymas neteikia malonumo, knygos neaktualios. Man tai yra visiškas švietimo sistemos pralaimėjimas.
Daugiausiai kritikos čia pažėriau programų sudarinėtojams (pasibaisėtinas darbas!), ne lietuvių autoriams. Turime ir mes gerų rašytojų, gerų kūrinių. Na, bet ne tiek daug, kad pamokų metu galėtume kalbėti vien apie juos. Visgi net ir tokiu atveju tai nebūtų nei įdomu, nei tikslinga. Literatūra yra labai įvairi, kiekvienas gali atrasti ką nors sau, mokiniams tai ir reikėtų parodyti.
Daugiau lietuvių kalbos mokytojo įrašų rasite jo internetiniame puslapyje.
