Daugiau autentiškų lietuvės, gyvenančios Olandijoje, istorijų rasite jos knygoje „Olandiško sūrio skonis“.
Dideli namai. Didelis sodas. Kiekvieną dieną reikėjo paruošti pietus. Ir tai – turbūt vienas iš nemaloniausių užsiėmimų. Olandijoje, kitaip nei Lietuvoje, mokyklose ar darbovietėse nepietaujama. Taip nepriimta. Kai kurios didesnės įmonės turi įrengtus mažus bufetus, kuriuose darbuotojai gali įsigyti užkandžių ar, geriausiu atveju, sriubos pietums. Daugelis darbuotojų gelbėjasi sumuštiniais, kas man iš pradžių atrodė labai jau varganai ir keistokai.
Vaikų maitinimu mokyklose taip pat nesirūpinama. Tik rytais tėvai įdeda mokinukams kelis sumuštinius, obuolį ar bananą. Ir viskas. Tikrieji pietūs – vakarais namie. Kai visa šeima susirenka po dienos darbų prie vieno stalo. Tada pietaujama ilgai ir nuobodžiai.
Juk visi nori išsipasakoti, kas, kur ir kaip. Jei esi ne namų šeimininkė, tai gana sudėtinga kasdien pagaminti skanius, visaverčius pietus. Ir kam gi patiks po darbo dar skubėti pirkti produktų ir stovėti virtuvėje prie viryklės?
Prisiminiau laikus Lietuvoje. Vaikais darželiuose, mokyklose visiškai pasirūpinta. Tėvai darbovietėse taip pat gali papietauti. Arba išbėgti į šalia esančią kavinutę dienos pietums. Po darbo grįžus namo užtekdavo paruošti tik lengvą vakarienę.
„Ech, sekasi Lietuvos moterims!“ – su pavydu pagalvojau. Ir nuskubėjau ruošti pietų. Bet Lietuvos moterims galima pavydėti ne tik dėl pietų. Besilaukiančioms ir esamoms mamoms taip pat daug lengviau Lietuvoje.
Olandijos moterys beveik neturi atostogų prieš gimdymą. Eina į darbą, „nešdamos“ didelius pilvukus. Jos stengiasi kiek gali ilgiau atidirbti iki gimdymo, norėdamos prailginti pogimdyvinių atostogų trupinius. Nes trumpai joms leidžiama prižiūrėti vaikus ir pagimdžius.
Graudu žiūrėti, kaip dar trijų mėnesių nesulaukę kūdikiai nešami į lopšelius, nes dauguma mamų privalo eiti į darbą. Juk nupirkti nauji namai įpareigoja kas mėnesį mokėti bankui didžiules paskolas. Labai mažai mamyčių pavyksta maitinti kūdikį savo pienu.
Tiesa, „humaniški“ kapitalistų įstatymai įpareigoja darbdavį įrengti pieno nutraukimo kambarius darbovietėje ir suteikti galimybę, t.y., laiko, pienelį nugabenti į lopšelį. Bet tai – neapsakomai sunkus uždavinys jaunoms, dar visiškai po gimdymo neatsigavusioms mamoms.
Tik kantriausioms ir fiziškai stiprioms moterims ši misija įmanoma. Jos skuba į darbus savo krepšiuose nešdamos pieno nutraukimo aparatus ir švarius baltinius pakeitimui. Juk varvantis pienas teka jų krūtimis ir įsigeria į drabužius, taigi juos reikia pasikeisti. Kiti mažyliai maitinami dirbtiniu maisteliu.
O lopšeliai – labai brangūs. Tačiau visi naujagimiai turi teisę juose augti, nes nedaug uždirbančioms moterims lopšelio išlaidos kompensuojamos. Tikrai žmogiškas ekonominis sprendimas. Nustebau sužinojusi, kad tokia turtinga valstybė tik tiek tegali paaukoti naujajai kartai.
Pamenu motinystės atostogų politiką Lietuvoje. Tokia prabanga, kurios mes, lietuvės, visai nevertiname, pasirodo, nėra pasiekiama moterims, gyvenančioms Olandijoje. Labai gaila dirbančių moterų su kūdikėliais ant rankų.
„Kaip visos, taip ir mes“, – mėgstamiausias olandžių motinų posakis, ir jos dėl to per daug neliūdi. Kad galėtų būti kitaip, jos ir nenumano.
Daugiau autentiškų lietuvės, gyvenančios Olandijoje, istorijų rasite jos knygoje „Olandiško sūrio skonis“.
