Vladas Putvinskis gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje. Jo tėvas iš savo tėvo Hermanegildo paveldėjo Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvarus Kelmės rajone. Po 1963 m. sukilimo Vlado tėvas Rapolas buvo ištremtas į Sibirą.

Grįžęs jis laikinai apsigyveno Rygoje. Čia Rapolas vedė Idaliją Broel Pliateraitę, kilusią iš Kuršo Pliaterių giminės. Jiems gimė sūnus Vladas. Jo sesuo Marija Žmuidzinavičienė (1877-1959) gimė jau šeimai persikėlus į Šilo Pavėžupį Kelmės rajone.

Pradžioje Vladą mokė namų mokytojai. Po to jis lankė Šiaulių gimnaziją. Po 4-tos klasės perėjo į Mintaujos mokyklą, kurią baigė 1893 metais. Su žmona Emilija Gruzdyte jis susipažino per Kalėdas. Po daugelio metų Emilija rašė: „Simpatijos kibirkštis, kuri įsižiebė per pirmąjį susipažinimą, ruseno ir plėtėsi savaime.“

Vėliau Vladas apie žmoną taip pat atsiliepė šiltai: „Ji buvo kaip gydytojas, kuris gydė ne vaistais, o savimi. Savimi taip pat nesirūpino, sau nieko neieškojo, savęs nežinojo... Kai man širdį skaudėjo, ji neleisdavo apie tai kalbėti. Ji bijojo paliesti svetimas žaizdas.“

Žinomi poros vaikai

V. Putvinskis įstojo į Halės universitetą studijuoti agronomiją. Tačiau po dviejų semestrų studijas teko nutraukti, nes pablogėjo tėvo sveikata. Vladui teko grįžti į Šilo Pavėžupį ir rūpintis dvaro ūkiu. Vėliau jis Lenkijoje lankė žuvininkystės kursus. Grįžęs įrengė tvenkinius ir pirmas Lietuvoje pradėjo auginti karpius.

Jis vedė savo mylimąją, Motiejaus Valančiaus giminaitę bajoraitę Emiliją Gruzdytę. Tačiau V. Putvinskio giminaičiai buvo nepatenkinti, kad jis vedė neturtingo bajoro dukterį. Pirmieji ūkininkavimo metai jaunavedžiams buvo sunkūs. Tėvas jau buvo miręs, todėl visi ūkio rūpesčiai gulė ant jų pečių. Deja, nė vienas iš jų neturėjo patirties žemės ūkyje.

Šilo Pavėžupyje jiems gimė sūnus Stasys Putvinskis (1898-1942) – būsimasis Lietuvos žemės ūkio ministras. 1937 m. Stasys buvo išrinktas į Lietuvos Šaulių Sąjungos centro valdybą. 1940 m. sovietų okupantai jį suėmė ir išvežė į SSSR gilumą.

Jis mirė 1942 m. Gorkio kalėjime. Be sūnaus jie dar susilaukė 4 dukterų, iš kurių žinomiausios dvi – Onos Tercijonienė ir Sofijos Mintautienė-Marcinkevičienė bei sūnaus Vytauto Pūtvio-Putvinskio.

Ona Tercijonienė buvo žinoma pedagogė ir visuomenės veikėja. 1919 m. ji buvo Šaulių Sąjungos Kauno būrio moterų skyriaus pirmoji vadė. Nuo 1944 m. gyveno JAV. Jauniausioji duktė Sofija Mintaitienė-Marcinkevičienė dirbo ELTOje. 1938 m. ji vadovavo šaulių moterims, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Vytautas Pūtvis-Putvinskis vadovavo Graužikų jaunųjų ūkininkų rateliui. 1927-1934 m. jis buvo LŠS Kelmės būrio valdybos pirmininkas, vienas iš LŠS Kelmės muziejaus, kuris buvo pavadintas Vlado Putvinskio vardu, įkūrėjų. Jis mirė Sibire tremtyje. Iš viso V. Putvinskis su žmona išaugino 6 vaikus.

Pasirinko būti lietuviais

V. Pūtvis-Putvinskis iš tėvo ir motinos paveldėjo Šilo Pavėžupuio, Graužikų ir Palendrių dvarus. Palendrių dvarą jie pardavė, o Šilo Pavėžupio dvare 1899 m. rudenį iškasė tvenkinius, kuriuose pavasarį pradėjo auginti karpius.

Vėliau, sukaupęs žinių, parengė vadovėlį ūkininkams apie karpių auginimą mažuose tvenkiniuose. Dotnuvos Žemės Ūkio akademijos rektorius P. Matulionis jį pakvietė dėstyti žuvininkystės pagrindus.

V. Putvinskio dvare buvo 85 ha tvenkinių, kurių aplinką jis kruopščiai sutvarkė. Savo dvaruose jis įdiegė daug naujovių: pirmasis pradėjo auginti lubinus, numelioravo laukus, įvedė sėjomainą, įsteigė pavyzdingą pieno ūkį, populiarino Žemaitukų veislės žirgus.

Kaip ir visi tuometinės Lietuvos bajorai, V. Putvinskis augo lenkiškoje aplinkoje, todėl namuose kalbėjo lenkiškai. Vladas ir Emilija ieškojo atsakymo į klausimą: „Kas mes esame?“

„Kalbame lenkiškai, o gyvename Lietuvoje! Kodėl valstiečiai kalba lietuviškai, o mes lenkiškai? Galvojome šiaip ir taip, daug buvo ginčų ir kalbų, bet galų gale supratom, jog reikia mums mokytis skaityti ir kalbėti lietuviškai“, – vėliau rašė Emilija.

V. Putvinskis prisipažino: „Lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjau. Apie prasidėjusį lietuvių sambrūzdį negirdėjau. Lietuvių tautos idėja man buvo lyg ta Amerika, kol ji dar nebuvo atrasta. Man pačiam tą idėją teko atrasti, dedant nemažai vargo, nė žinote nežinant, kad ji jau seniai atrasta. Prie to privedė ilgas, kartais net tragiškas gyvenimo kelias.“

Taip apie 1900 metus jie apsisprendė būti lietuviais ir abu pradėjo mokytis lietuvių kalbą. Tačiau būti lietuviais tuometinėje dvarininkų aplinkoje Putvinskiams nebuvo lengva. Aplinkiniai dvarininkai priešiškai žvelgė į jų „litvomaniją“ ir į demokratiškumą. Dėl to dvarininkai ėmė jų šalintis.

„Atšoko nuo mūsų visi dvarininkai, kaip nuo užsikrėtusių kokia bjauria liga“- vėliau prisimins V. Putvinskis. Nekėlė didelio pasitikėjimo jie ir vietiniams valstiečiams. Kai kurie iš jų net pasišaipydavo iš jų netaisyklingos lietuvių kalbos. Laimei, netrukus atsirado jų bendraminčių inteligentų tarpe.

Vienas iš dvarų tapo lietuvybės centru

Jų šeimai didelės įtakos turėjo Povilas Višinskis. 1899 m. Šilo Pavėžupyje jis įsteigė pirmąją slaptą lietuvišką pradinę mokyklą. Kitais metais įsteigė dar vieną. Šį kartą Graužikuose.

V. Putvinskis šias mokyklas išlaikė. Jis rėmė gabesnius vaikus ir siuntė juos mokytis toliau. Be to ir jis pats mokė vaikus. Jis sudarydavo grupę iš 4-5 vaikų ir tris kartus per savaitę su jais užsiimdavo. Jis jiems dėstė istoriją, fiziką, chemiją. Jis stengėsi įžiebti nors kibirkštėlę meilės savo tautai ir Tėvynei.

Darbas buvo sunkus, nes tų vaikų tėvai buvo tamsūs ir suvargę. V. Putvinskis buvo sumanęs įsteigti ir viešą mokyklą, kurioje turėjo būti žemės ūkio ir amatų klasės, tačiau dėl carinės valdžios trukdymų šios idėjos nepavyko įgyvendinti. Nepaisant to, Pavėžupio dvaras tapo lietuvybės centru.
Su V. Putvinskio pritarimu P. Višinskis Graužikuose suorganizavo pirmąjį literatų susirinkimą. Vėliau jie vyko kiekvieną mėnesį. Kiekvienas susirinkimo dalyvis privalėjo atsinešti savo kūrybą. Šiuose susirinkimuose dalyvaudavo P. Višinskis, J. Žemaitė, J. Krikščiūnas-Jovaras, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Biliūnas, A. Žmuidzinavičius ir kiti literatai.

Nuo 1901 m. V. Putvinskis bendradarbiavo lietuvių spaudoje Vlado Pūtvio vardu. Jis finansiškai rėmė „Varpą,“ kurį redagavo P. Višinskis. Dvare taip pat lankydavosi Jonas Jablonskis. V. Putvinskio pakviestas, jis 1900 m. vasarą Graužikuose rengė spaudai „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir M. Valančiaus „Raštus.“ J. Jablonskiui talkininkavo Antanas Smetona, Petras Avižonis, Julija Žemaitė.

Slaptas literatūros gabenimas

A. Janulaičio pasiūlymu, V. Putvinskis Šilo Pavėžupyje įsteigė didžiausią Žemaitijoje lietuviškos spaudos gabenimo ir paskirstymo bazę. Buvo pasiruošta įvairiems netikėtumams: parūpinta ginklų, suorganizuotos slaptos sargybos ir t. t. Jiems pavykdavo sėkmingai apgauti caro žandarus, į kurių rankas nepateko nė viena spaudos siunta, nors dvarą aktyviai sekė rusų šnipai.

Spaudos slėptuvės buvo sode, svirne ir miške. Spaudą iš mažosios Lietuvos atveždavo dvaro kumečiai K. Račkauskas ir P. Penikas. Pastarasis Prusijoje susisiekdavo su Morta Zauniūte ir pagal iš anksto parengtą užsakymą paimdavo literatūrą.

Jis organizuodavo jos gabenimą per sieną ir pristatydavo į Graužikus. Iš čia literatūra patekdavo į Šilo Pavėžupio dvaro teritorijoje įrengtas slėptuves. Mažesnes siuntas pasiimdavo patys adresatai, o didesnes išgabendavo arkliais. Knygas dažniausiai platino Šiauliuose ir jų apylinkėse. Toks spaudos gabenimas truko apie 7 metus – iki pat 1906 m., kuomet V. Putvinskis pateko į kalėjimą.

V. Putvinskis aktyviai dalyvavo ir to meto Lietuvos politikoje. 1902 m. Šilo Pavėžupio dvare įvyko inteligentų susirinkimas, kurio metu buvo tariamasi dėl Lietuvos demokratų partijos įkūrimo. Netrukus ši partija Vilniuje pradėjo veikti.

Neliko V. Putvinskis nuošalėje ir nuo 1905 m. prasidėjusios revoliucijos. Jis aktyviai agitavo žmones veikti prieš caro priespaudą, ragino kaupti jėgas išsivadavimui. Šilo Pavėžupio dvare rasdavo prieglobstį revoliucionieriai, vykstantys į užsienį. Už šią veiklą caro valdžia V. Putvinskį suėmė ir keletą mėnesių kalino Šiauliuose ir Kaune.

Antrą kartą jį suėmė ir ištrėmė į Nižnij Novgorodo srities Voskresensko kaimą Rusijoje, kur jis išbuvo iki 1917 m. Tremtyje jis domėjosi filosofija ir parašė nemažai straipsnių.

Didžiausias nuopelnas – Šaulių Sąjunga

Tačiau didžiausias ir reikškingiausias V. Putvinskio nuopelnas Lietuvai – Lietuvos Šaulių Sąjungos (LŠS) įkūrimas. 1919 m. jis atvyko Į Kauną ir įstojo į Mato Šalčiaus vadovaujamą partizanų būrį, kurie veikė kaip sporto sąjungos Šiaulių skyrius. Kartu su bendraminčiais tų pačių metų birželio 27 d. jis įkūrė Šaulių Sąjungą ir Kaune įkūrė pirmą šaulių būrį.

Be šios veiklos jis labai domėjosi krašto gynybos reikalais: lankė Lietuvos kariuomenės besikuriančius būrius, sudarinėjo jų veiklos planus ir pirko iš vokiečių ginklus. 1919-1922 m. V. Putvinskis buvo LŠS pirmininkas. Jis parengė sąjungos įstatus bei programą ir sukūrė jos ideologiją, pagal kurią šauliai globoja istorinės Lietuvos vietas, atžymi sukaktis ir rūpinasi patriotizmo puoselėjimu.

1920 m. jie įsteigė sąjungos žurnalą „Trimitas“, kurį redagavo M. Šalčius. 1920 m. buvo sutarta dėl kasmetinės LŠS šventės birželio 23-24 d., per Jonines Kelmės r. Graužikų kaime, ant Žvėryno kalno. 1922 m. V. Putvinskis buvo pasiųstas į Klaipėdą ruošti sukilimą.

Kaip prisimena tuometinis V. Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikalkevičius, buvo manoma, kad organizacija yra slapta jėga, kurią viena ar kita partija gali panaudoti prieš savo oponentus.

Prasidėjo aršios akcijos, kad LŠS būtų nuginkluota. V. Putvinskis (Dabartinė LŠS buvo apginkluota tik po mano straipsnio apie šią sąjungą pasirodymo portale LLKS.lt) bandė juos įtikinti, kad ginklai šauliams būtini. Tada šauliai ginklus saugojo namuose. Nežinau, kur ginklus laiko dabartiniai šauliai. Namuose laikomi ginklai okupantams nepasiekiami. Tuo tarpu ginklų sandėlius jie labai lengvai ir greitai užima. Tačiau pasipriešinimas neatslūgo.

Ne kartą V. Putvinskis, palaužtas nuovargio sakydavo savo pavaduotojui, kad jie abu plaukia prieš stiprią srovę. Nuo tokios psichologinės įtampos V. Putvinskis pavargo dvasiškai. Pavargęs nuo begalinių pastangų įtikinti politikus ir nesutapus jo nuomonei su Krašto apsaugos ministro nuomone, 1923 m. jis pasitraukė į savo ūkį Graužikuose.

Gruodžio 5 d. laiške savo pavaduotojui jis rašė: „Reikia prisipažinti, kad jaučiuosi sergąs. Tai yra, serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar, pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti, kas kart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum kas manyje trūko – užgeso.“

Vadovauti LŠS V. Putvinskis grįžo 1928 m. Tačiau ne ilgam. Šaltą, vėjuotą tų metų lapkričio dieną minint kariuomenės dieną jis persišaldė ir susirgo gripu. Negydoma liga komplikavosi inkstų nepakankamumu. Dėl to 1929 m. kovo 5 d., eidamas 56-uosius metus V. Putvinskis mirė.

Kas buvo šauliai

Tarpukario Lietuvoje šauliai siekė aukštų tikslų. Ši masinė organizacija, kuri tada turėjo apie 65 tūkstančius narių, siekė aukštų tikslų. Su bermontininkais ir lenkais jie kovėsi dėl Lietuvos nepriklausomybės, išvadavo Klaipėdos kraštą.

Šauliai buvo aktyvūs sportininkai. Jie turėjo turtingą sporto bazę ir daug meno kolektyvų. Deja, po pirmosios okupacijos LŠS okupantai likvidavo. Daug šios organizacijos narių buvo ištremta ir nužudyta. Dar daugiau jų dalyvavo laisvės kovose po antrosios sovietinės okupacijos. Argi būtų galėję jie atsilaikyti preš milžinišką jėgą net 10 metų be šauliškos patirties?

Jų tarpe verta paminėti Žemaičių apygardos vadą V. Montvydą-Žemaitį, Tauro ap. vadą Z. Drungą-Mykolą Joną, Pietų Lietuvos srities vadą J. Vitkų-Kazimieraitį, Dainavos ap. vadą D. Jėčį-Ąžuolį ir daugelį kitų.

V. Putvinskis pagrindė šaulių organizacijos reikalingumą mūsų Tėvynei. Jis rašė: „Jau pirmykštės kultūros laikais kiekvienas vyras, galima sakyti, buvo šaulys. Šaulio tipas dėl to, kad ir įvairus visuose kraštuose ir epochose, turįs visiems kraštams ir epochoms kažin ką bendrą. Kodėl? Todėl, kad jis remiasi bendru visoms tautoms, visiems žmonėms įgimtu laisvės troškimu.

Paremtas instinkto praeityje, senovės laikų šauliškumas, glūdi žmogaus laisvo apsisprendimo siekime <…> Ar būtų pateisinamas šaulių organizacijos vien kaip gryno fakto, kaip tautos instinkto diktuojamo veikimo egzistavimas, nenutiesus jam dvasinių pamatų? Žinoma, ne.

Lygiai, tautai, lygiai kiekvienai organizacijai, kaip aukščiau matėme, reikalingas yra idealas. Tad ir šauliškumas negali be jo gyventi. Mes drąsia ranka išrašėme savo vėliavoje didelį tikslą. Jo visa prasmė yra viename žodyje – Nepriklausomybė.“

R. Skripitis rašė: „Tos Putvinskio kuriamos organizacijos negausūs pirmieji susirinkimai buvo šaukiami Vytauto kalne. Tų susirinkimų dalyvių tarpe buvo dailininkas A. Žmuidzinavičius, prof. Tadas Ivanauskas, rašytojas Matas Šalčius, rašytojas Balys Sruoga, Balys Kemėšis, M. Žvirėnas ir gal koks dešimtis kitų, kurių pavardžių jau neatsimenu.

Apie spalio pradžią V. Putvinskis iš valdiškos tarnybos pasitraukė ir atsidėjo vien Šaulių Sąjungos reikalams. Dabar tais reikalais ne tik jis pats visą laiką buvo užsiėmęs, bet ir savo jaunamečius vaikus buvo įtraukęs. Keletą mėnesių Lietuvos Šaulių Sąjungos centras buvo Vlado Putvinskio butas Donelaičio g-vėj, o to centro visas aparatas – pats V. Putvinskis ir jo šeimos nariai.“

Šis žmogus paliko gilų pėdsaką mūsų Tėvynėje. 1931 m. kovo 5 d. minint dviejų metų jo mirties sukaktį Trimitas rašė: „Tik tas, kas sukuria dideles idėjas, gali tikėtis, kad jo vardas nebus pamirštas.

Šaulių idėja yra didelė idėja. A.a. V. Putvinskis yra viena šviesiausių atgijusios Lietuvos asmenybių. Gilus patriotizmas, pasiaukojimas tautai, tėvynei jame jungėsi su aukštu dorovingumu, kuklumu. Jis nesiveržia į pirmas vietas, bet dirba kukliai ten, kur jam pasitaiko. Dirba ne dėl garbės, ne dėl materialinės naudos, o dirba tėvynei.“

Tą pačią dieną per Kauno radiją kalbėjo A. Žmuidzinavičius: „Putvinskis nebuvo pesimistas. Negaliu užmiršti jo nemigo naktų ir baisaus susirūpinimo. Tuo laiku dienas ir naktis jis galvojo kaip gelbėti brangus kraštas, kaip atlaikyti iškovotą laisvę. Išeities rods nebuvo. Jis išeitį surado.

Šalia kariuomenės jo genijus surado būdą sujungti visus – senus ir jaunus, vyrus ir moteris – tautos apgynimo reikalui. Jis surado būdą pastatyti nenugalimą tautos pilį. Jis įkūrė Lietuvos Šaulių Sąjungą.

Jis tai piliai padėjo neišardomus pamatus, jis išvedė jai ir nesugriaunamas sienas. Jis pagalios davė jai ir puikų vidaus įrengimą. Mums belieka tik ta tautos pilis apsaugoti, išlaikyti, tvarkytis joje ir plėsti. O saugodami ją ir plėsdami, išsaugosim ir savo tautos laimingą ateitį.“

1928 m. V. Putvinskis buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ro laipsnio ordinu. 1933 m. Kaune buvo išleisti jo „Rinktiniai raštai“ (2 tomai). Minint 100-tąsias jo gimimo metines, visa jo kūryba buvo surinkta ir JAV išleista knyga „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (Čikaga, 1973 m.).

Skulptorius Bernardas Bučas sukūrė jo biustą, o skulptorius Petras Rimša – jam skirtus medalionus ir medalį (1939 m.): „Vladas Putvys-Putvinskis (1873-1929) Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrėjas.“ Toronte (Kanada) veikia jo vardo šaulių kuopa. Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.) pakabinta jam skirta lenta ir pastatytas paminklinis akmuo.

Lietuvos Šaulių Sąjunga išleido Algimanto Liekio sudarytą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“ (Vilnius, 1993 m.). Šaulių „Aušros“ muziejaus darb. I. Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“ (Šauliai, 2003 m.).

Kauno Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje buvo pastatyta knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelnusių knygnešių. II lentoje „pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas.“ 1938 m. lapkričio 23 d. Kaune Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje jam buvo atidengtas paminklinis biustas.