Tai buvusios Vilniaus 8-os pradinės mokyklos, veikusios Aguonų gatvėje, mokytoja Gražina Steponaitytė ir Vilniaus universiteto profesorius Henrikas Polukordas, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų...

Su H. Polukordu pirmą kartą susidūriau 1965 metais, studijuodamas Vilniaus universitete. Tą žiemą mes, Medicinos fakulteto antro kurso studentai, laikėme valstybinį histologijos egzaminą. Egzaminų komisijoje buvo ir profesorius Polukordas.

Nežinau kokį įspūdį jam paliko mano „erudicija“ histologijos srityje, tačiau po egzamino mane pasikvietė ir pasiūlė kitą dieną užeiti į jo kabinetą. Šis vizitas turėjo lemiamą įtaką tolimesnei mano karjerai.

Pašnekėjome apie šį bei tą. Profesorius pasiteiravo, ar turiu šeimą, nes matė, kad esu gerokai vyresnis už bendrakursius. Tarp manęs ir profesoriaus tada buvo ne toks jau didelis amžiaus skirtumas. Jam buvo 45, o man – 31 metai.

Diskusija baigėsi netikėtai – profesorius pasiūlė darbą vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijoje, kuri prie farmakologijos katedros buvo įkurta prieš penketą metų. Pasakiau, kad savo verdiktą pranešiu kitą dieną, nes norėjau pasitarti su žmona.

Netrukus ėmiau dirbti laboratorijoje puse laboranto etato. Dieną lankiau paskaitas ir užsiėmimus, o po pietų darbavausi laboratorijoje. Už tą darbą gaudavau 35 rublius. Pridėjus 50 rublių padidintą stipendiją susidarė nemaža suma. Žodžiu, dabar jau nebuvau žmonos išlaikytinis, nes mano atlyginimas jau pranoko jos pajamas.

Laboratorijoje buvo tiriami cheminiai junginiai: būsimi priešuždegiminiai, vietiškai anestezuojantys, adrenobluokuojantys ir kiti, kuriuos sintetino universiteto chemikai. Tyrimui buvo naudojami eksperimentiniai gyvuliukai: šunys, katės, triušiai, žiurkės ir pelės.

Pradžioje daugiausia teko dirbti su katėmis. Kol įpratau ir įsisavinau „saugumo techniką,“ katės ne kartą mane apdraskė, sukandžiojo, o kelios iššoko pro langą iš antro aukšto.

Iš pradžių buvo dirbama pasitelkiant 19-to šimtmečio laboratorinę įrangą. Gyvuliukų fiziologinius parametrus rašėme suodžiais aprūkytose popieriaus juostose. Tik vėliau nupirko amerikiečių gamybos fiziografą.

1967 metais Farmakologijos katedros dėstytojas farmacininkas Jonas Palaima manęs paprašė atlikti eksperimentus su šunimis. Po to jis baigė ruošti kandidatinę disertaciją ir įteikė ją medicinos fakulteto mokslo tarybai. Buvo paskirtas gynimo laikas.

Tačiau disertacijos gynimas sužlugo, nes iš Kauno neatvyko vienas oponentas. Tą dieną dar mačiau Joną paskutinį kartą... Mačiau, jog žmogus labai pasikeitęs, tarsi nesavas. Tada dar nežinojau priežasties, bet intuityviai jaučiau nelaimę. Iš tiesų kitą rytą sužinojome baisią naujieną – Jonas Palaima „iššoko“ pro langą iš penkto ar ketvirto aukšto namo, kuriame jis gyveno.

Žmogus žuvo. Tiksliau, kaip manome, buvo nužudytas. Sklido kalbos, kad Jonas parūpindavo laisvės kovotojams medikamentų ir tvarsliavos. Dėl to okupantų spectarnybos su juo ir susidorojo. Pirmiausia sutrukdė disertacijos gynimą, o po to ir patį išmetė pro langą.

Manome, kad paskleidė gandą, kad jis nusižudė iš nevilties, kad neįvyko disertacijos gynimas. Ar sveiko proto žmogus dėl to žudytųso?

Be to, negi žmogus, kurio žinioje buvo narkotinės medžiagos ir nuodai, pasirinktų tokią baisią mirtį? Tik analitiškai nemąstantis žmogus gali patikėti tokia versija.

Skaitytojai tikriausiai dar prisimena ir kitą panašų atsitikimą, kuris įvyko jau nepriklausomoje Lietuvoje. 2006 m. rugpjūčio 23 d. Breste (Baltarusija) pro viešbučio langą taip pat „netyčia“ iškrito Saugumo departamento pulkininkas Vytautas Pociūnas. Braižas labai panašus...

Vyresni žmonės prisimena totalinį žmonių sekimą okupacijos metu. Okupantai bijojo net savo šešėlio. Dėl to Lietuvoje buvo dešimtys tūkstančių slaptų saugumo agentų, taip vadinamų „bildukų,“ (rus. stukači).

Jų buvo visuose kolektyvuose: mokyklose, kolūkiuose, gamyklose, universitetuose. Ne išimtis buvo ir medicinos fakultetas.

Įdomi, sunkiai paaiškinama detalė. Kuomet baigęs fakultetą ruošiau mokslinį darbą ir su profesoriumi artimai susidraugavau, jis mane perspėdavo, su kuriais fakulteto darbuotojais negalima atvirauti. Nežinau iš kur jis tą informaciją gaudavo, tačiau man tai labai pagelbėjo. Tokiu būdu pavyko išvengti provokacijos, kuri galėjo sužlugdyti karjerą.

Vienas draugas man davė paskaityti knygutę, išleistą berods karo metu: „Žydai Lietuvoje“. Ją perskaitęs, daviau paskaityti ir profesoriui. Prabėgo keli mėnesiai. Aš jau buvau ir pamiršęs, kad paskolinau Polukordui knygutę. Atsiminiau tik tada, kai draugas pasiteiravo ar patiko. Tokį patį klausimą uždaviau ir profesoriui.

Šis mane nustebino, pareiškęs, kad knygutės neturi. Pasak jo, knygutę jis pamiršęs parduotuvėje. Nemanau, kad jis sakė tiesą. Kur ta knygutė dingo, žino tik jis...

Kuomet baigiau studijas, nereikėjo sukti galvos dėl įsidarbinimo. Pradėjau dirbti laboratorijoje. Kadangi nemėgstu dirbti bendrame kambaryje, nes didelėse kompanijose daug laiko švaistoma veltui. Nutariau įsirengti savo kampelį, kur galėčiau ramiai atlikti eksperimentus ir ruošti mokslinį darbą. Tačiau kur?

Užlipęs į fakulteto rūmų pastogę, aptikau didžiulius blokus, iš abiejų pusių apkaltus fanera. Nuėjau pas profesorių ir paprašiau leidimo sumontuoti „kambarį“ didelio koridoriaus gale, šalia Mikrobiologijos katedros.

Sumanyta – padaryta. Koridoriuje atsirado nedidelis „kambarėlis“ be lubų. Netrukus čia pat už spintos savo darbo vietą įsitaisė ir būsimas profesorius Arvydas Ambrozaitis.

Kuomet rašiau kandidatinę disertaciją, daug literatūros šaltinių gaudavau iš užsienio autorių. Mokslų akademijos bibliotekoje, pasinaudodamas „Carrent content“ informacija, užsakydavau paštu (interneto tada dar nebuvo) reikiamų straipsnių kopijas, o straipsnių autoriai jas man atsiųsdavo.

Gaudavau atplėštus ir vėliau užklijuotus vokus su straipsnių kopijomis. Matyt, KGB darbuotojai tikrindavo ar negaunu kokios nors „žalingos“ literatūros.

1976 metais į universitetą atvyko Karolis Lederis (1920-2007) – vienintelis lietuvis farmakologas, tada gyvenęs užsienyje. Jis atvyko su dukra Aldona. Karolis tą dieną turėjo kažkokių reikalų universitete, o jo dukrai Aldonai pasiūliau nuvažiuoti iki Žaliųjų ežerų pasigrožėti auksiniu Lietuvos rudeniu.

Kuomet kitą dieną pamačiau profesorių Polukordą, šis manęs paklausė: „Kodėl niekam nepranešęs vežei Lederio dukrą į užmiestį?“

Tas klausimas mane suglumino. Pirmiausia – iš kur jis sužinojo, kad ją vežiau, nes Aldonos prašiau, kad ji niekam apie tai neprasitartų? Tikriausia saugumiečiai tada sekė visus užsienio lietuvius, kurie apsilankydavo Tėvynėje? Matyt, ir mano Žiguliuką jie sekė, o aš net neįtariau.

Tačiau grįžkime prie profesoriaus Henriko Polukordo. Šis žmogus, save kildinantis iš graikų ir lenkų bajorų giminės, kilęs iš Aukštadvario apylinkių, iš tiesų buvo savo Tėvynės – Lietuvos karštas patriotas. Medicinos fakultete jis studijavo karo metu. Kuomet 1943 metais dėl lietuvių nepaklusnumo, vokiečiai universitetą uždarė, teko studijuoti nelegaliai. Fakultetą jis baigė 1945 metais.

Man įsiminė jo pasakojimas apie tai, kaip atrodė Čiurlionio gatvė (tada ją vadino Malaja Pohulianka) karo metu 1944 metais. Gatvėje tįsojo nugaišę arkliai. Vasara karšta. Gaišenos išpampdavo ir garsiai sprogdavo.

Rusai išvarė iš karo ligoninės, kuri buvo įsikūrusi medicinos fakulteto rūmuose, sužeistus vokiečių kareivius, liepė patiems išsikasti duobę ir juos sušaudė. Tikriausia iki šiol jie yra užkasti į pietus nuo viešbučio. Prieš kurį laiką čia buvo vaistažolių plantacija.

Profesorius pasižymėjo talentu, kuris būtinas geram vadovui. Jis buvo ne tik formalus, bet ir neformalus nedidelio mūsų kolektyvo vadovas, tikras lyderis.

Tuo tarpu, jeigu kolektyvo vadovas yra tik formalus lyderis, tuomet kyla pavojus, kad kolektyvo narių tarpe gali atsirasti neformalus lyderis, kuris trukdys vadovauti formaliam vadovui. Polukordas, kaip geras vadovas, kolektyvui buvo priimtinas, nes jis įkūnijo kolektyvo vertybes.

Dėl to buvo geri ir kolektyvo darbo rezultatai: keliolika apgintų mokslo darbų, daugybė publikacijų ir pranešimų mokslinėse konferencijose, dešimtys išradimų liudijimų. Už objektyvumą ir pagarbą kitiems, jį gerbė ne tik pavaldiniai, bet ir studentai.

Kuomet jis skaitydavo farmakologijos paskaitas, didžioji fakulteto auditorija būdavo pilnutėlė. Jo kalbėjimo tonas ir specifinės manieros, studentą ne migdydavo, o jame pažadindavo troškimą žinioms. Profesorius buvo savotiškas idėjų generatorius, o tas idėjas pavesdavo realizuoti savo pavaldiniams – jauniems mokslininkams.

Kuomet studijuodamas pradėjau dirbti vaistų sintezės ir tyrimo laboratorijoje, profesorius Polukordas jau buvo bebaigiąs rašyti mokslų daktaro disertaciją apie benzodioksano -1,4 darinių farmakologinį aktyvumą. Malonu prisiminti, kad man taip pat teko atlikti nemažai eksperimentų su šiais junginiais. 1967 metais jis apgynė disertaciją ir netrukus gavo profesoriaus vardą.

Profesoriaus iniciatyva 1963 metais buvo įkurta Lietuvos farmakologų draugija. Netrukus buvo įkurta ir trijų Baltijos valstybių – Latvijos, Estijos ir Lietuvos bendra farmakologų draugija. Maskvos biurokratai jos nenorėjo pripažinti. Nepaisant to, ši draugija buvo labai aktyvi de facto. Kiekvienais metais buvo organizuojamos mokslinės konferencijos paeiliui: Vilniuje, Kaune, Rygoje, Tartu ir Taline. Mūsų draugija labai solidarizavo ir vienijo tris Baltijos valstybes. Deja, 1980 metais mirus H. Polukordui, draugijos vairą į savo rankas perėmė prof. A. Mickis ir sėkmingai ją numarino...

Kaip ir visi mes, profesorius turėjo ir trūkumų. Jis rūkė kaip garvežys, nors sirgo lėtiniu haimoritu. Atsimenu kaip jis egzaminuodavo studentus. Traukia cigaretę po cigaretės. Jeigu studentas kažko nežinodavo, iš karto nerašydavo nepatenkinamo pažymio. Leisdavo jam pagalvoti ir po to klausinėdavo pakartotinai.

Žodžiu, buvo ne „kirvis,“ o labai humaniškas dėstytojas. Jis stengdavosi kuo objektyviau įvertinti jauno žmogaus žinias.

Mūsų dukrelė Ramunė labai mylėjo gyvuliukus. Ji dažnai apsilankydavo mano laboratorijoje. Profesorius ją labai mylėjo, kartais pakviesdavo į savo kabinetą ir pavaišindavo saldainiais.

Deja, taurelė jam taip pat nebuvo svetima. Išgerdavo atsakančiai, nors dozės stengdavosi neviršyti. Pamenu vieną nuotykį. Kartą po darbo abu nutarėme nuvažiuoti į jo sodą Baltupiuose. Dabar jau neatsimenu, kokį darbą mes ten turėjome nuveikti.

Įsidėjo puslitrį spirito, kažkokios užkandos, sėdome į mano Zaporožiuką ir patraukėme į sodą padirbėti bei atsipalaiduoti.

Labai nemėgstu ir beveik nevartoju stipriųjų gėrimų, tačiau tą kartą nepatogu buvo atsisakyti. Gėrėme draugiškai, sudauždami taures ir linkėdami vienas kitam sveikatos. Ką padarysi, teko šiek tiek padegustuoti tą labai nemalonų spirito ir vandens tirpalą.

Vakare jau nedrįsau vežti profesoriaus į Antakalnį, kur jis tada gyveno. Kad nepatekčiau į policijos akiratį, per Kalvarijų pušyną, Kalvarijų keliu pasukau link savo namų, kuriuos laimingai pasiekiau. Dar sugebėjau automobilį sėkmingai pastatyti į gana siaurą garažą.

Išlipau ir prie garažo vartų nulūžau. Kojos jau nebenorėjo manęs klausyti. Prie vartų kurį laiką „atgailavau“. Baisu prisiminus...

Kitą dieną žmona pasakojo, kaip žmona su Ramune lydėjo profesorių į jo sodą. Besišnekučiuodamos palydi jį, o po to profesorius lydi jas. Taip jie „cirkuliavo“ kol pradėjo temti...Tik tada pagaliau išsiskyrė.

Profesorius draugavo su savo žemiečiu Vaclovu Mališausku (1918-1996). Apie 1970 metus jie abu susiruošė į žygį pripučiama gumine valtimi Rytų Lietuvos ežerais ir upėmis. Zaporožiuku nuvežiau į Kirdeikius, o iš ten jie laimingai atplaukė į Vilnių.

Nors profesorius save laikė bajorų palikuonimi, tačiau ne svetimi jam buvo ir valstietiški įpročiai. Jis mėgo darbuotis sode. Sodino vaismedžius ir vaiskrūmius, augino braškes. Buvo tradicija jo sode pažymėti mokslo metų pabaigą.

Susirinkdavo ten visi katedros ir laboratorijos darbuotojai. Profesorius gamtoje surengdavo savotišką šventę. Pasivaišindavome ne tik jo išaugintomis braškėmis. Kuomet „pasivaišindavo,“ profesorius kartais užtraukdavo savo pamėgtą dainą; „Paskutinį sekmadienį nebegersiu degtinės, nemylėsiu merginų aš jau niekada.“

Vieną rudenį su juo priskynėme obuolių ir keletą dėžių atvežėme į fakultetą. Profesorius žinojo mano pomėgį – gaminti naminį vyną. Paprašė pagaminti obuolinio vyno.

Fakulteto rūsyje, ten, kur laikėme eksperimentinius gyvuliukus, teko šia veikla užsiimti. Paruošiau ir, kad niekam nekristų į akis, padėjau į spintą fermentuotis. Porą mėnesių vynas sėkmingai vaikščiojo.

Kai praskaidrėjo, nupyliau nuo drumzlių. Tada galima buvo ir padegustuoti. Kuomet darbo reikalais užeidavau į profesoriaus kabinetą, manęs jis paklausdavo: „Kaip ten mūsų vynas?“ Atsakydavau, kad viskas tvarkoje, rūgsta normaliai.

Po to ilgokai mes jį „degustavome“. Tai būdavo savotiškos pertraukėlės tarp darbų. Profesorius paprašydavo, o aš atnešdavau iš rūsio kolbą naminio obuolių vyno. Gurkšnodavome ir aptarinėdavome darbo planus. Nepiktnaudžiavome, todėl to butelio rūsyje užteko labai ilgam.

Rodos, aštunto dešimtmečio pradžioje profesorius sumanė įsigyti automobilį. Paprašė nuvežti į bazę Paneriuose ir pakonsultuoti. Išsirinko „trečiuką“ Žigulį. Po to profesorius su mano pagalba norėjo šį žirgą prisijaukinti.

Dėl to paprašė, kad jį pamokyčiau vairavimo meno. Pradėjome važinėti po Vilniaus gatves, ten, kur automobilių eismas ne toks intensyvus. Pavažiuoju, paaiškinu automobilio valdymo principus ir įrankius, parodau, kaip tai daroma praktikoje. Po to pasiūlau jam užimti vairuotojo vietą ir pakartoti visas procedūras.

Dabar jau neatsimenu kiek laiko mes taip treniravomės – savaitę ar ilgiau. Paaiškinu veiksmų seką, pavažiuoju, sustoju, pasikeičiame vietomis... Galiausiai profesorius pareiškė: „Užteks!“

Bandžiau jam aiškinti, kad ir mešką galima išmokyti važiuoti dviračiu, o čia – kur kas lengvesnė užduotis. Tačiau profesorius buvo neperkalbamas. Jis turėjo savo tvirtą nuomonę. Netrukus automobilį jis patikėjo savo sūnui Petrui.

Pakalbėdavome ir apie asmeninius dalykus. Kartą, kuomet gurkšnojome vyną, profesoriaus paklausiau: „Kokie Jūsų santykiai su žmona, ar meilė dar nešgaravo?“

Tada jis atsakė: „Kokia čia meilė, jos nebėra. Liko tik pakantumas.“

Jam tada dar nebuvo nė šešiasdešimties. Negalvoju, kad jo atvejis išskirtinis. Panašiai gyveno ir daugelis jo bendraamžių, taip pat ir mano tėvai. Man žmogiškai gaila tos kartos žmonių, kurie save taip anksti nurašydavo.

Atrodo, kad profesoriaus politinės pažiūros laikui bėgant kito. Teko dalyvauti viename pobūvyje poilsio namuose „Pušyno kelias“. Ten buvo vienas gydytojas, kuris fakultetą baigė po karo. Kuomet kalbėjau su juo, šis papasakojo vieną epizodą apie profesorių Polukordą.

Anas gydytojas (tada jis studijavo) man pasakojo kartą matęs, kaip prie tada dar jauno dėstytojo Polukordo kabineto atėjo vokiečių belaisvis prašydamas pagalbos, nes jam labai skaudėjo pilvą.

Polukordas šiam nelaimėliui nesuteikė pagalbos. Jis spyrė belaisviui keliu į užpakalį ir išgrūdo jį iš kabineto…

Kartą, kai mes ėjome su profesoriumi iš baliaus Aktų salėje Moters dienos proga, prisiminęs tą epizodą aš jo paklausiau: „Ar jūsų politinės pažiūros per tuos kelis dešimtmečius nepasikeitė?“

Tada jis man atsakė: „Diametraliai pasikeitė!“

Tai paliudijo ir įvykiai po jo netikėtos, labai ankstyvos ir mįslingos mirties. Kuomet jis mirė, iš pradžių valdžia nenorėjo leisti jo palaidoti Antakalnio kapinėse. Tik įsikišus įtakingam jo žemiečiui Vaclovui Mališauskui, leidimas buvo gautas.

Toks buvo šviesios atminties profesorius Henrikas Polukordas – žmogus, palikęs gilų pėdsaką ne tik mokslų įstaigoje, bet ir daugelio ją baigusių širdyse.

***

Ar skaitėte?

Rosella Postorino „Ragautojos“ - romanas įkvėptas Adolfo Hitlerio maisto ragautojos Margot Wölk gyvenimo, 2018 metais pelnė prestižinę Campiello premiją ir susižėrė daug kitų svarbių apdovanojimų.

1943 metų pavasarį Roza Zauer paliko Berlyną ir apsigyveno pas uošvius Rytų Prūsijoje. Čia ji tikėjosi sulaukti karo pabaigos ir iš fronto grįžtančio vyro. Tačiau vieną rytą į duris pasibeldė esesininkai ir Rozai teko keliauti į slaptą Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerį – Vilko irštvą. Kartu su dar devyniomis išbadėjusiomis moterimis ji pirmą kartą ragavo fiureriui paruoštus patiekalus. Moterys išgyveno ir tapo Hitlerio maisto ragautojomis.

Beveik dvejus metus esesininkų akylai saugomoje valgykloje Roza tris kartus per dieną valgydavo galingiausio Vokietijos žmogaus maistą. Kiekvienas kąsnis galėjo būti paskutinis, tačiau ji neturėjo teisės atsisakyti. Kai kurios ragautojos didžiavosi tarnaujančios fiureriui, bet Roza nejautė jokio džiaugsmo. Ji troško išgyventi ir sulaukti karo pabaigos, bet likimas siuntė jai vis sunkesnius išbandymus.

Rosella Postorino pasakoja į mirtinus spąstus pakliuvusios moters istoriją, gilinasi į žmogiškųjų aistrų bei santykių dviprasmybes ir klausia, ką reiškia būti ir likti žmogumi istorinių įvykių verpetuose.