Jūratė Prins – Olandijoje gyvenanti lietuvė. Jau kurį laiką „Delfi“ skaitytojai turi galimybę skaityti jos pasakojimus, iš kurių populiariausi yra apie prabangiai užsienyje gyvenančius senolius bei jos ir mylimojo apsilankymą slaptame sekso klube.
Pro rakto skylutę
Į Nyderlandus Jūratė išvyko kartu su dviem dukterimis beveik prieš 20 metų. Ieškojo laimės, kurios, kaip sako, nerado Lietuvoje. Ten apie savo gyvenimą svetur ji parašė knygą „Olandiško sūrio skonis“ – būtent šios knygos ištraukomis ne kartą dalinosi su „Delfi“ skaitytojais.
„Idėją parašyti knygą brandinau labai ilgai. Man patiko ir iki šiol vis dar stebina čia gyvenančių žmonių mentalitetas, jų mąstysena. Nyderlandai, nors ir netoli nuo Lietuvos, bet labai nuo jos skiriasi.
Predadant mąstymu, bendravimu, vaikų auklėjimu šeimose ir mokyklose, jų gyvenimo prioritetais, baigiant dalykiniais santykiais. Mane tai vis dar labai domina.
Kiekviena diena yra naujas atradimas. Daug tikrų, neišgalvotų gyvenimo istorijų suguldžiau į savo pirmąjį autobiografinį romaną „Olandiško sūrio skonis “. Kai kuriomis iš jų pasidalinau „Delfi“, nes esu įsitikinusi, kad lietuviai – smalsi tauta (sprendžiu pagal save) ir jiems visada buvo ir yra labai įdomu paspoksoti vidun. Pro kaimyno rakto skylutę.
Žinau, kad emigracijos tema Lietuvoje labai aktuali. Praėjau ilgą, vingiuotą, nelengvą emigranto kelią, ne kartą iš pagrindų keičiau savo gyvenimą, kol pagaliau susitvarkiau jį taip, kaip svajojau dar vaikystėje.
Čia radau šeimą, meilę, mėgstamą darbą, gyvenimo tikslą ir egzistavimo prasmę. Radau ramybę. Bet nieko negavau ant padėklo. Teko viską susikurti pačiai“, – pasakojo Prins.
Neprieštaravo net aprašytam sekso klubui
Pastarosios publikuotos knygos ištraukos buvo itin pikantiškos. Jos teigimu, mylimasis ne tik kad nepavydi ar nestabdo moters veiklos, bet ją tik skatina.
„Taip, mano gyvenimo draugas, mano vyras, mane ne tik palaikė, bet ir aktyviai dalyvauja dar iki šiol dar vykstančiame procese. Ko gero, be jo knyga nebūtų išvydusi pasaulio. Jis man padėjo viskuo.
Lydėdavo mane į susitikimus, kurie trukdavo kelias valandas. Nesuprasdamas nė žodžio lietuviškai kantriai laukdavo pabaigos. Mano mergaitės irgi neatsiliko nuo jo. Labai jiems dėkinga, nes be šeimos pagalbos ir paskatinimo būtų daug sunkiau, o gal viso šito net nebūtų“, – dėkojo moteris.
Vienas dalykas, prie kurio reikia priprasti visiems autoriams, tai komentarai. O jie, ypač rašant aštresnėmis temomis, dažniausiai neglostantys.
„Įspūdžiai labai dvejopi. Iš vienos pusės įdomu, kad tiek daug skaitytojų skaito tavo straipsnius ir į juos reaguoja, iš kitos – reikėjo labai stipriai atsistoti ant kojų ir užsiauginti storą odą tam, kad tavęs nepamuštų dideli ir sunkūs kritikos akmenys. O jų buvo labai daug.
Bet nieko. Išmokau nekreipti dėmesio į užgauliojimus ir žeminimus, pasitelkusi visuomet man puikiai veikiančią „dzin“ strategiją.
Galiu dar pridurti, kad gyvendama Lietuvoje to niekada nebūčiau padariusi. Paprasčiausiai neišdrįsčiau. Vis galvočiau, o ką gi pasakys kiti, ką pagalvos kaimynai?
Išeiti į viešumą su savo tikra, neišgalvota, kompromituojančia gyvenimo istorija, kurioje aprašiau savo trūkumus ir nesėkmes, praradimus ir viltis, ligą, reikėjo labai daug drąsos. Iš pradžių net norėjau knygą pasirašyti slapyvardžiu, bet šeima įkalbėjo to nedaryti.
„Nesuprantu, kodėl tu taip apsinuoginai?“- tai ne vieną kartą man užduotas klausimas Lietuvoje. Šios knygos gimimas- tai akivaizdus įrodymas pirmiausiai pačiai sau kaip aš pasikeičiau gyvendama laisvoje, drąsioje visais atžvilgiais šalyje“, – džiaugėsi Jūratė.
Tai – tik mano nuomonė
Emigrante moteris sako nesijaučianti, tačiau prisipažįsta, kad visi jos ateities planai siejami su Nyderlandais.
„Po dvidešimties metų sentimentai praėjo. Lietuvoje jaučiuosi keistai, lyg man kažko trūktų, na, ne namuose. Manau, tiesiog pripratau prie laimingų ir laisvų žmonių veidų, olandų aptarnavimo kultūros, jų bendravimo, ko labai pasigendu sugrįžusi į Lietuvą.
Gal todėl kai kurie mano straipsneliai apie Lietuvą atrodo per kritiški, nedraugiški. Bet tai – tik mano nuomonė. Aš nieko nekritikuoju ir nieko nesmerkiu. Perleidžiu visas patirtis per savo prizmę ir ji nugula lapuose. Ir pats skaitytojas, jau per savo asmeninę prizmę, gali nuspręsti, ar tai kritika, ar ne.
Ateityje atsiras ir labai gražių pasakojimų apie mano gimtinę. Ir čia galima rasti gerų, įdomių dalykų, žinoma, jei nori.
Dar aprašysiu, ko man labai trūksta Nyderlanduose ir ko niekada, net ir labai norėdama, negalėčiau pasiimti su savimi iš Lietuvos. Ir apie tai, ko olandai galėtų pasimokyti iš lietuvių“, – žadėjo autorė.
Jos ateities planuose – galbūt ir antroji knyga bei dar daugiau pasakojimų tautiečiams. Pirmąją knygą „Olandiško sūrio skonis“ dar galite rasti prekyboje, o kitus pasakojimus bei straipsnius išvysite „Delfi“ portale.
Galbūt ir jūs norite dalintis savo gyvenimo pasakojimais su „Delfi“ portalu? Galite daryti tai ir anonimiškai. Prisijunkite prie mūsų nuolatinių autorių rato – galbūt jūsų patirtys įkvėps kitus. Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt arba joana.balciuviene@delfi.lt