Kai buvau vaikas, mama man buvo vienintelė. Vienintelė, kuri geriausiai pažįsta, geriausiai supranta, vienintelė, kuri nuramina ir kurios, jai išėjus, labiausiai trūksta. Nes kai esi mažas, tėvai atrodo kaip Dievai – tu nevertini jų kritiškai, apskritai nevertini, tik žaviesi ir manai, kad viskas, ką jie daro, teisinga.
Negaliu skųstis augusi kokiomis nors netinkamomis sąlygomis, mama tikrai manimi rūpinosi. Bet kai augau, mūsų santykiai pasikeitė. Pradėjau pastebėti jos manipuliacijas, norą turėti mane visą sau, piktą bendravimą mano draugių ir pirmųjų vaikinų atžvilgiu.
Jūsų laiškų apie santykius su mama, pasakojimų apie mamas ir nuotykius, patirtus su jomis, laukiame adresu pilieciai@delfi.lt – kviečiame laimėti puikų poilsį sanatorijoje ir klinikos procedūras!
Kai išsikrausčiau iš namų, kontrolė niekur nedingo. Nors studijuodama gyvenau kitame mieste, bendrabutyje, kas vakarą mama paskambindavo paklausti, ar jau grįžau į namus, ar padariau namų darbus ir panašiai. Jai netiko viskas – pradedant mano apranga, baigiant laisvalaikiu ir artimų žmonių pasirinkimais. Visad pabrėždavo, kad tai ji man artimiausia ir joks draugas ar draugė niekada taip nesupras, ir nemylės, kaip mama.
Kuo vyresnė buvau, tuo blogesnė situacija darėsi. Kai susituokiau su pirmu vyru, ji baisiai priešinosi vestuvėms, paskui kišo pagalius į ratus, atvirai su juo konfliktavo... Duodavo man tokių santykių patarimų, kurių laikydamasi būčiau tiesiog skaudinusi kitą žmogų. Vėlgi, ne kartą pabrėždavo, kad jis man – niekas, o ji – mama.
Paskui prasidėjo manipuliacijos sveikata – neva, man blogai, atvažiuok. Meti viską, važiuoji, ir išgirsti „norėjau tik pažiūrėti, ar atvažiuosi“. Kai išsiskyriau su pirmuoju vyru ji tiesiog žydėjo, džiaugėsi ir per dieną man skambindavo penkis kartus. Sakydavo, kad buvo dėl jo teisi, kad artimiausi yra tik giminės, o vyrai – praeiviai.
Visą jos elgesį sąlyginai toleravau iki pažinties su antruoju vyru. Kai sutikau jį, pradėjome draugauti ir supratau sutikusi savo žmogų, mama irgi sureagavo atitinkamai. Pradėjo dar blogiau elgtis, dar daugiau trukdyti. Niekada nesitikėjau iš jos tokio elgesio, teko net nutraukti ryšius. Mano kasdienybė buvo apnuodyta.
Šiuo metu mes su ja nebendraujame. Mano iniciatyva. Ir Motinos dieną aš praleidau galvodama apie tai, kaip esu jai dėkinga už viską, ką gero man davė augant, bet kaip, deja, neįmanoma yra bendrauti dabar. Pasveikinau ją, žinoma. Bet į didesnes kalbas nesileidau. Gal ateityje ir bus kitaip, o kol kas – deja.
