Bet labai svarbu ir judėti pirmyn. O norint judėti pirmyn, privalu sugebėti įvertinti savo sugebėjimus objektyviai, negalvojant pasiteisinimų ir mąstant apie ambicijas bei vis aukštesnį lygį.
Aš, pavyzdžiui, žinojau, kad Lietuvai išsilaisvinus iš sovietinio kalėjimo, bus labai reikalinga anglų kalba, net jei man tada buvo jau beveik penkiasdešimt. Supratau, kad išsivystęs, turtingas vakarų pasaulis mums atsivers tik tada, kai mokėsiu skaityti jų kalba apie juos ir mus. Todėl kantriai investvau pinigus ir po gerų penkerių metų jau galėjau skaityti net literatūrą anglų kalba. Supratau, kad tik taip būsiu geresnis, nes, gyvenęs sovietinės kleptokratijos, išžudytos inteligentijos ir slaviškos priespaudos metais, esu dar labai netobulas, o karštos meilės Lietuvai širdyje neužtenka.
Taigi vertinau mūsų Dainų Šventę. Lyginau obuolius su obuoliais – mus su mūsų kaimynais. Ir esu tikrai nusivylęs. Estijos, Latvijos dainų šventės atrodo suorganizuotos lyg geriausių JAV šou biznio organizatorių, scenarcijai surašyti taip, kad įtraukia nuo pirmos minutės, šokių renginiai užburia savo nepriekaištinga choreografija, žiniasklaida komunikuoja renginius visų pirma jaunimui ir taip, kad gražu žiūrėti. Atskleidžiami mūsų kaimynų veidai, moderniai, skoningai. Arenos Latvijoje apšvietimas nuteikia magiškai ir neša prasmę, galima jausti sinergiją su muzika, šokiu. Jei nematėte, kviečiu pažiūrėti ir įvertinti:
Dainų šventė, spausti ČIA.
Šokių diena (pagreitintas vaizdas), spausti ČIA.
Estija:
Dainų šventė (2014), spausti ČIA.
Šokių diena (2014):
Pirmuoju žvilgsniu neatrodo, kad mes kažkuo labai skiriamės. Bet nors kiek pasigilinus, skirtumas pradeda ryškėti ir vis ryškėja, kol pasidaro gėda – sovietiniu patosu apsisiaubęs pranešėjas, komiškos šokėjos šalia pučiamųjų orkestro, jau penktą dainų šventę iš eilės kartojama mažiausiai pusė repertuaro. O dar LED ekranas, Lietuvos vėliavą parodęs apatinių formoje ir kontekste, visas nesusipratimas su maistu ir organizatorių sąmoningas bandymas atmesti, o po to ir sabotuoti pagalbą, spaudos konferencija su problemų neigimu, tragiškai padarytas internetinis puslapis, apgailėtinos ekrano užsklandos, ugnies įžiebimas, pateiktas kaip pagonybės ritualas ir bažnyčių dūžiai su rūko, pilkumos ir nenusakomo tono pranešėjo balsu, kuris sudarė kažkokį kičo jausmą –lyg siekiant sukelti kažkokią nostalgiją, kažkokį ilgesį kažkam. Šventės metu, su tūkstančiais besišypsančių veidų.
Šventės dalyviams ir jų tėvams ar giminėms emocijos bus pačios geriausios – „viskas mums buvo gerai, atstokit!” – nervingai šauks jie. Bet juk ir mūsų miestų daugiabučiuose senyvi tarybiniai žmonės sako tą patį apie aptrupėjusias sienas, laiptus ir balkonus, kaime žmonės atsisako tekančio vandens, nes visą gyvenimą ėjo tupyklon lauke ir jiems taip gerai. Ar tikrai norime gyventi lauko tualetų ir aptrupėjusių daugiabučių šalyje? Ar norime judėti pirmyn? Aš noriu judėti pirmyn ir klausiu savęs elementaraus klausimo – kodėl yra taip, kaip yra ir ką daryti, kad būtų geriau?
Atsakymas, mano nuomone, yra gan paprastas ir toli ieškoti nereikia. Dainų šventės renginiams jau kelis dešimtmečius vadovauja sovietines konservatorijas baigusių nomenklatūros auklėtinių gauja. Jie buvo auklėti su sovietiniu patosu, požiūrį apie eisenas susidarė iš tų privalomų sovietinių rikiuočių, o kūryba apsiriboja vienodu stiliumi ir banaliu, kone diktatūriniu požiūriu į tai, kaip turi būti apdainuojama ir apšokama Tėvynė. Jie, kaip tie apsiputoję memorialo-Vyčio fanatai, jaučia šventą pareigą paaiškinti visiems, kaip reikia mylėti Tėvynę, koks yra teisingas būdas, tonas, povyza ir daina. Visa kita jiems atrodo kaip šventvagystė, verta ištrėmimo iš to nomenklatūrinio ratelio.
Tas Saulius Liausa, renginio pagrindinis organizatorius ir problemų nematytojas. Vien veido išraiškas, nervingumą, sulaukus kritikos, ir nachališkumą, aiškinant, jog jokių problemų nėra, mačiau kolūkių pirmininkų ar uolių komunistų mėlynanosiuose veiduose. Jie žino, kad, norint kurti, reikia įsileisti naujus žmones, bet nauji žmonės gali pasikėsinti į dosniai dalijamus pinigus, nes kiekviena nauja idėja ir jos įgyvendinimas kainuoja. O kaip dar su pirkimais, su naujais tiekėjais, kurie gali būti visokie, ir nekorumpuotų gali pasitaikyti, ir paskųsti gali, ir kėdė gali pradėt drebėt! Todėl jokių naujovių, jokio modernumo, jokių jaunų žmonių, net dirigentų amžiaus vidurkis virš penkiasdešimties – linguokime taip pat, nelinguokime valties, monetos per bortus gali išbyrėt.
Aš matau tą požiūrį. Peržiūrėjau ir ankstenses Dainų šventes. Mano subjektyvia nuomone, mūsų gražiausia, mieliausia, didžiausia meno šventė Lietuvoje yra gilioje stagnacijoje, siekiant įsisavinti pinigus, negalvojant nei apie dalyvius, nei apie žiūrovus, nei apie Lietuvos svečius, nei apie Tėvynę.
Nesu naivus ir nemanau, kad ši situacija pasikeis – gal kitoje Dainų šventėje organizacija bus kiek geresnė, gal maistas skanesnis, bet, norėdami žiūrėti ne į praeitį, bet į ateitį, turime keisti mąstymą. To ir linkiu mums visiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.