Ir kai žmonės man pradeda dėstyti apie sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes dažniausiai užduodu klausimą – kas yra tas žmogus, kuris tai kuria. Koks jo vardas. Ir visuomet kažkiek giliau pamąsčius randi tą... Jis dažnai vos ne šventas. Dažnai net teisuolio kaukę užsidėjęs. Tik kažkodėl pragaras visur, kur jis kažkiek prisiliečia...

Ir lygiai taip pat yra geruosiuose virsmuose. Kartais atrodo, jog nebepaveži problemų. Ir kažkur viskas lyg staiga išsisprendžia. Lyg savaime. Lyg netyčia. Lyg pasiseka.... Ir jei moki matyti žmones – kažkur pastebi tą tylųjį... Dažniausiai tylųjį, mažakalbį, net sausoką. Bet viskas, ką jis paliečia, auksu virsta. Tokie žmonės dažnai dešimtmečiais tobulina save, per daug to net neafišuodami.

Tyliai ir atkakliai, kaip visada. Ir jei kiti nuklysta į įvairias pagundas, kurios ir laiką ir dėmesį ėda, tai šieji tyliai ir atkakliai... Nesidraskydami, bet kasdien po truputį. Ir viskas ką jie padaro, pasako, nusprendžia visad yra puiku, gera, patikima.

Ačiū daktarui neurochirurgui Vytautui Grykšui už puikiai atliktą sudėtingą operaciją, taktą, profesionalumą, išmintį... Įrašiau Jus į savo Gyvenimo žmones. Ačiū.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.