Vaikams reikia ne mamos, o jos meilės. Ir ne stogo, o namų. Papasakosiu trumpai, kokie buvo mūsų namai ir kokia buvo ta meilė.

Tuose namuose su mokytojais sėdėdavome mažam kambarėlyje (fonotekoje) ir klausydavomės Bethoveno sonatų violončelei bei fortepijonui. O po to palydėdavome vienas kitą namo. Tuose namuose mes niekada nesijautėme nepastebėti, apleisti ar nuskriausti. Mes buvome drąsūs.

Aš nuo antros klasės pradėjau atsilikti matematikoje. Buvo momentų, kai su siaubu suprasdavau, kad dabar jau viskas. Aš niekur nenueisiu ir nieko nepasieksiu, nes aš tiesiog nesuprantu. Ir man dabar arba tik į kampą pasitraukti ir susitaikyti su tuo, kad negaliu aš niekaip „kalti“ to, kas man nesuteikia, jokio malonumo arba... Padaryti taip, kaip matematikos mokytoja liepė. Ji ne kaip piktoji pamotė, o kaip mama, prašydavo per matematikos kontrolinį, kad aš ten, kur man „juodas miškas“, parašyčiau eilėraštį. Nes gera mama žino savo vaiko silpnybes ir moka paversti jas jo jėga.

Mes, kaip gležni daigeliai, tuose namuose buvome laistomi meile ir rūpesčiu ne už atlyginimą, o dėl to, kad buvome viena šeima, kurioje prieš einant į sceną tave mokytoja stipriai apkabina per pečius ir pati sėdasi savo širdį atidavusi, besišluostant prakaitą nuo viršutinės lūpos, klausytis mūsų bendro darbo rezultato.

Tai buvo mokytojai, kurie dirbo tris kartus daugiau nei numato „popierius“. Mokytojai, kurie paskambindavo vasaros atostogų metu paklausti ar nereikia „įpūsti stimulo važiuoti pirmyn“. Mokytojai, kurie atsistoję per sienas delnais mušdavo ritmą „ty ta ta taa- va taip“. Kad būtų aiškiau.

Mokytojai, kurių pamokoje pagrojus galėdavai sulaukti 10 sekundžių tylos ir: „Viešpatie, kaip toks mažas žmogus gali taip išjausti Skriabiną...“ O išjausti mums netrukdė ir asmenybės žiedui skleistis leido dar tada, per matematikos kontrolinį.

Gyvenimo kelionėje sėdome į traukinius ir iškeliavome savomis kryptimis. Traukiniuose sutikome daug skirtingų žmonių, klausėmės istorijų iš kokių namų jie atėjo, kur jie grįžti nenori, ko bijojo, ką pamiršti norėtų. Gūžčiojom pečiais prikandę lūpas, tyliai trepsėjom po stalu pirštų galais viens-du-trys-keturi stumdami minutes tų nepažintų istorijų. Nes mūsų namuose taip nebuvo.
Nebuvo konkurencijos – labiau dalybos ir pagalba.

Ne „štampavimo fabrikas“, formuojantis pralaimėti nemokančius robotus-darbininkus, o mokykla, auginanti aukštos moralės žmones, kuriuos išleistuvių dieną išlydi su kukliu kvietimu sugrįžti, nepamiršti.

Teigiama atmosfera, savivertės pamokos ir palaikymas. Kokios smagios ir kitokios dienos mums, muzikantams, buvo per dailiokų peržiūras: visos gimnazijos grindys ir sienos buvo nuklotos darbais! O Tu eini ir ieškai savo klasės draugo piešinių ir didžiuojiesi. Tas žmogus, su kuriuo rytoj eisi į džiazo festivalio atidarymą, savyje talpina tokį talentą!

Mokėmės gerbti ir vertinti. Išgirsti spalvas ir piešti penklinėse.

Eiti anksti ryte per sniegą pagroti prieš pamokas nebuvo sunku. Buvome motyvuoti. Ir mes tikrai jautėmės ypatingi. Kiekvieną progą, kai galėjome save palyginti su kitais. Ir ta dieną, kai išėjome jau užaugę.

O išėjome ne tik su atestatais. Ne faktai, datos ar balai tada vienijo mus, o būsena. Jausmas, kad išėjome su ryškiai degančiais fakelais, kuriuos, jau pasistiebiant „kad tamsoje nepasiklystume“ mums uždegė mokytojai.

Ar tokia mokykla reikalinga? O ar reikalingi namai, kuriuose į vaikų aurą auksiniu siūlu mama įsiūna burtažodžius. Vienas iš jų – kultūra. O kultūra – tai laisvė. Mąstyti. Jausti, kurti.

Tarp savo namų sienų ir plačiai per visą pasaulį. Mūsų tokių – galybės. Ir šiandien aš rašau mūsų vardu. Mylim. Ir šviečiam. Tokia pačia šviesa, kokia dega mūsų mokyklos langai saulei leidžiantis ir tekant.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.