Festivalio direktorius Romuald Mieczkowski pabrėžia, jog „Gegužė prie Neries“ yra interdisciplininio pobūdžio — čia ne vien poezija. Tai įvairias kūrybos sritis apimantis festivalis. Jungia muziką, kiną, dailę, fotografiją, diskusijas aktualiomis temomis. Galimybė po visą pasaulį išsibarsčiusiems lenkams geriau pažinti vieniems kitus. Tokie susitikimai skirti ir mūsų Krašto pristatymui, į Vilniją atvykstantys svečiai čia ieško įkvėpimo kūrybai. Šiemet į Vilnių atvyksta svečiai iš 8 užsienio šalių“.
Festivalio svečiai – visų pirma lenkų poetai, rašytojai, žurnalistai bei aktoriai, tarp jų: Druskininkuose gimęs istorikas ir žurnalistas Marian Turski, 1965 metais dalyvavęs istorinėse Martino Lutherio Kingo organizuotose eitynėse prieš rasizmą iš Selmos į Montgomerį JAV pietuose; Mirosław Ikonowicz, Vilniuje gimęs žurnalistas, dirbęs karo korespondentu keliolikoje šalių; Lietuvos skaitytojams puikiai pažįstama rašytoja ir dramaturgė Dorota Masłowska; lietuvių menininkų vertinamas Wojciech Pszoniak, taip pat vilnietė Joanna Moro, vaidinusi Anną German.
Lenkijos ambasadorė Urszula Doroszewska festivalio atidaryme pastebėjo, jog „retai sutinkamas toks pasišventimas ir tokie puikūs rezultatai. Šiemet minime valstybių 100-mečius, Lenkijos ir Lietuvos, ir per tuos 100 metų ketvirtadalis tenka Gegužei prie Neries, tad linkiu ir kitų 25-ių nuostabių Gegužių prie Neries“.
Vilniaus publikai koncertavo Stanisław Soyka. Didis talentas, didis menininkas ir autoritetas. Visame pasaulyje žinomas lenkų džiazo dainininkas, jo kūryboje vyrauja lenkų rašytojų tekstai — Czesław Miłosz, Czesław Niemen, Bolesław Leśmian.
Menininkas į savo repertuarą įtraukė ir Jono Pauliaus II-ojo „Romos triptiką“. Soyka pastebėjo, jog „tam tikra prasme muzika gelbsti XXI amžiaus poeziją, kadangi muzika pasiekia plačiau, lengvina supratimą. Muzika, protingai ją panaudojus, gali padėti poezijai pasklisti plačiau. Tai nauja. Muzika poezijai yra naudinga“.
Stanisław Soyka neslepia susižavėjimo Vilniumi, kurį pavadino legendiniu ir nuostabiu — „...labai sujaudina, kai tokios vietos išlieka istorijos verpetuose. Ne visiems Europos miestams tai pavyko. Vilnius išliko toks, koks buvo prieš 100, 200, o gal ir daugiau metų...“