Šiais laikais, mūsų kultūroje gyvenančios moterys laimi daugiau kovų, nei vyrai. Net nepavadinčiau to kovomis. Šiaip, gyveni ir nuolat turi teisę rinktis. Nori sėdėti nemėgstamame darbe – sėdėk, nenori – darbinkis kitur. Nori gimdyti – prašau, nenori – niekas tavęs akmenimis neužmėtys.
Nuo pat gimimo esame liaupsinamos: gražios suknytės, kaspinėliai, papuošaliukai ir pan. Ištekėjus beveik niekas nepasikeičia. Pasitaiko sunkių momentų, tačiau jie būna vienodai sunkūs ir vyrams.
Kaip tik iš vyrų visuomenė daugiau ir reikalauja. Šeimos maitintojas... Turi uždirbti pakankamai, kad išlaikytų jauną šeimą. Žmona, vaikai, paskolos ir pan. Viskam reikia lėšų. Sėkmingesni dirba vieną darbą ir skiria šeimai daugiau laiko, kitiems vyrams tenka dirbti dviejuose, trijuose darbuose. Ir jie tai daro, nes jaučiasi atsakingi už save ir savo šeimą.
Straipsnyje rašoma, kad moterys negali versle pasiekti kažkokių aukštumų, nes yra per švelnios, tylios, per daug mandagios. Bet gal tos moterys yra dievinamos savo vyrų būtent dėl to, kad yra moteriškai švelnios, tylios, rūpestingos. Jai versle gali ir nesisekti, bet jos vyras dėl tokios mylimos, pažeidžiamos ir švelnios kalnus nuvers. Ir ji dėl to laiminga.
Galu gale, tai, kad gimsti vyru, tikrai negarantuoja sėkmingo verslo ir milijoninių turtų. Noriu tikėti, kad visi mato aplinkui dirbančius kelininkus, pareigūnus, apsauginius. Ne visi nori būti verslininkais. Ne visi gali būti verslininkais. O įžūlių, agresyvių žmonių niekas nemėgsta. Tikriausiai autorė supainiojo agresyvumą su sugebėjimais dominuoti ir vadovauti.
Esu sutikusi nemažai įtakingų ir Lietuvoje žinomų vyrų. Jie visi yra be galo taktiški ir mandagūs. Tuo pačiu jie visa savo esybe parodo, kad prieš mano akis žmogus rimtas. Bet jokiais būdais ne agresyvus ar įžūlus.
Ir prie tokių vyru dažnai būna švelnios, mielos ir tyliai kalbančios jų moterys.
Gerbiamos mergaitės, ar jūs buvote kada užsukusios į kokią nors vyrišką parduotuvę? Pavyzdžiui, statybinių prekių ar autodetalių. Tai kažkas neįtikėtino. Užtenka ateiti į tokią parduotuvę ir visi konsultantai išsižioja. Nuo įėjimo susakai, kokių dalykų tau reikia ir gali nei žingsnio nedaryti. Viskas būna su begaliniu mandagumu sunešta, supakuotą. Sunkesni daiktai būna nunešti į mašiną. Ir kodėl aš tūrėčiau norėti būti vyriškai stipri, kai aplinkui yra daugybė mandagių ir paslaugių vyrų?
Dabar apie save ir apie tai, kaip man patinka būti moterimi. Esu mama, žmona. Dirbu tokiame darbe, kuriame dirba daugiau mamų ir niekas iš valdžios nei karto nėra pasakęs, kad negalime staigiai išlėkti iš darbo, jei vaikui kažkas nutiko. Jokių priekaištų dėl vaikų ligų, susirinkimų mokyklose ir t. t. Taip, tai nėra brangiai apmokomos pareigos, bet kai įvertinį valdžios požiūrį į tavo šeimą, supranti, kad tai gera įmonė darbui, kol vaikas auga. Auga jie labai greitai. Vėliau galima ir verslu užsiimti, jei yra noro ir sugebėjimų. Aš turiu vyrą, kuris pasirūpina likusiais finansiniais klausimais. Ar aš esu išlaikytinė? Ne, aš esu mylima ir vyro gerbiama moteris. Jei norėsiu, išvis nedirbsiu. Tai yra moterų privilegija.
Pasitaikė kartas vienoje įmonėje, kai man vadovas leptelėjo (kitaip nevadinu), kad mano šeimos problemos (pvz. vaiko liga) jam nerūpi ir aš turiu būti darbe (pažymėsiu, kad mano vaikas yra iš tų, kurie serga kartą per metus ir nelabai sunkiai). Tą pačią dieną padėjau jam ant stalo prašymą atleisti iš pareigų. Visiškai nebijojau pasekmių. Ir dabar jų nebijau. Aš turiu normalią galvą ant pečių, naujų dalykų mokausi labai greitai. Galiu susirasti ir kitą darbą.
Džiaugiuosi, kad esu moteris. Turiu pasirinkimą būti moteriškai švelnia, vyriškai tvirta arba „nachališkai“ įžūlia. Turiu pasirinkimą rengtis kelnes arba sijoną, studijuoti fiziką universitete arba mokytis profesinėje siūtis rūbus. Galiu gimdyti arba negimdyti. Norėsiu pasikeisti lemputę mašinoje, atsiversiu YOUTUBE ir pasižiūrėsiu, kaip tai daroma. Nenorėsiu pati to daryti, pasakysiu vyrui ir jis man pakeis, tuo pačiu patikrins skysčius mašinoje.
Man patinka rankdarbiai. Dekupažas, karoliukai, neriniai... Nesu tokių dalykų meistrė – man patinka procesas. Bet socialiniuose tinkluose prisižiūriu tokių tobulų darbų, kad net liežuvis neapsiverstų pasakyti juos kuriančioms moterims, kad mestų savo karoliukus ir eitų skaityti verslo knygas (nuobodybė). Darbai fantastiški: rūbai, papuošalai, dekoro elementai ir kt. Jei autorė žinotų, kokios yra tokių rankdarbių kainos pasaulyje (daug kas iš mamų-rankdarbininkių ir prekiauja pasauliniu mastu), turbūt nerašytų, kad tai yra bevertis užsiėmimas.
Lietuvoje yra, tikriausiai vienintelė, ypatinga prievolė. Tai yra karinė tarnyba. Ir ji skirta tik vyrams. Aš – moteris ir galiu laisvai pasirinkti tarnauti, bet galiu ir nesirinkti.
Nematau nieko, kas verstų mane galvoti, kad man nepasisekė gimti moterimi. Mes turime kur kas daugiau pasirinkimo laisvių, nei vyrai. Mums daug kas atleidžiama dėl to, kad esame tokios. Atleidžiami nuotaikų svyravimai, kaprizai, ašaros.
Man patinka būti moterimi. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad gali būti kitaip.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!