Bet kurio amžiaus, bet kurios lyties žmogui ima vystytis tokie bruožai kaip apsileidimas, nevalyvumas, pamokslavimas ir moralizavimas, šventeiviškumas, išsigimstantis į davatkiškumą ir taip toliau ir panašiai.
Priežasčių subobėti yra ir kitų. Nemaža dalis žmonių – deja – visą gyvenimą elgiasi ne taip, kaip patys norėtų, o atlikdami/vykdydami savo tėvų/senelių/giminių ir artimųjų valią bei pageidavimus. Arba tiesiog kopijuodami kitų žmonių elgesį – be jokio noro būti savimi. O jau noras tobulinti savo asmenybę – suvokiamas tik daliai iš mūsų. Taigi subobėjusios bobos praranda savo gyvenimą ir tuo pačiu savo pačių gyvenimo džiaugsmą. Juk labai patogu ir paprasta negyventi savo gyvenimo, o tik vykdyti kažkieno primestus stereotipus. O taip „įsipatoginus“ gyvenime, kai patiems nieko nebereikia galvoti, atsiranda tokių minčių, kaip kad: kas ką sakė-pasakė, kas kaip gyvena, ką daro, kodėl, ar jie yra paklusnūs nustatytai kažkieno tvarkai ar ne. O jei nepaklusnūs, tada reikia smerkti, burnoti, bjaurotis, moralizuoti, nes kaip gi jie išdrįso gyventi kitaip nei aš gyvenu, kaip jie drįso, ką jie sau leidžia!
Todėl subobėjusios bobos jaučia pareigą kitus ėsti. Jėzus Marija, koks tai baisus bobų bruožas. Ėsti, po to eiti pirkti ir vėl ėsti. O iš to seka visa kita... Kadangi galvelėje nieko kito, tik ėdesys, paėdus prasideda proto knisimas kitiems. Labiausiai suėdamiI artimiausiai esančių žmonių gyvenimai. Sūnui sakoma – žiūrėk, kokia tavo draugė ar žmona nevala – puodai neblizga, mėsa ne tokia nupirkta, per mažai žirnelių bulvienėje... O tada jau kaip lavina – TU NE TAIP IR NE SU TA (TUO) GYVENI... KOKIE DAR MOKSLAI? Kada vyrui valgyti padarysi? Kada šeimai „ant duonos“ uždirbsi? Taip suėdami gyvenimai... Visai sėkmingai ir su dideliu pagreičiu bobėja „supermamytės“ – visi feisbuke pilni ĖDESIO... Tai yra tikra tragedija, žmogėdriškumas.
Ir pačios bobos akcentuoja, kad vienintelis likęs malonumas yra pavalgyti. Kiti irgi mėgsta skaniai valgyti, bet tai nėra vienintelis likęs malonumas. Tai tik vienas malonumas šalia kitų malonumų. Ir jeigu kiti valgo tik maistą, tai subobėjusios bobos ėda viską – ne tik maistą, bet ir aplinkinius. Nes jų mintyse jau įsišakniję: ėsti, ėsti, ėsti. Ir pačios subobėjusios bobos neslepia: „Ak, vienintelis malonumas gyvenime liko tik pavalgyti, tad kodėl jo turėčiau atsisakyti“. Ir taip tas ėdimas iš paprasto maitinimosi išauga į emocinį valgymą, kaip kad teigia psichologai. Jos suėda ne tik maistą, ne tik aplinkinių gyvenimus, bet ir savo problemas, savo nepasitenkinimą gyvenimu. Bet vos tik išalksta vėl, jos vėl ėda. Juokinga, jei nebūtų graudu, kai reikia su tokiomis personomis turėti reikalų, todėl šį savo rašinį ir pavadinau „Bobiškoji tragikomedija“.
Jei kalbėsime apie likusius malonumus, ne tik apie ėdesį, dar reikia užsiminti apie tai, jog tiesus kelias į subobėjimą yra sekso atsisakymas. Moterys tampa bobomis, kai atsisako sekso, kai joms kur kas didesnį pasitenkinimą ima teikti tokio lytinio organo kaip kad liežuvio dirginimas įvairiais pletkais, ypač stipriai išreikštą orgazmą jos pajaučia, kai gauna papletkinti apie intymų kitų žmonių gyvenimą ir dar pasmerkti turi progos. Susivienija būrelis iškrypėlių ir tenkinasi grupiniu būdu.
Vyrai bobomis tampa tada, kai praranda savo nuomonę, susiskystina charakterį, kai žmona/gyvenimo draugė/motina/bendradarbė/kaimynė ima vadovauti. Tada vyras pirminėje stadijoje tampa bobausiu, po to progresuoja, ima domėtis pletkais. Galutinai liga ir vyrams išsivysto, kai jiems tampa seksualiai malonu kitus žmones apkalbėti dėl jų intymaus gyvenimo. Taigi čia iškrypimas. Apskritai, jei jus stebi gretimo namo terasoje ar kieme kokia nors boba (vyr. ar mot. lyties – nesvarbu), tada savo pačių kieme pasimylėkite su vyru nutaikę, kad ta cekava zoska matytų. Veizolai išlėks iš orbitų ir jei neužvers kanopų, tai visus metus dėl pletkų bus ramybė.
Nes apie ką nors kita nebepletkins, užteks tik TAI. Apskritai nuo cekavų zosių apsisaugoti yra tik du keliai. Vienas būdas yra visiškai ignoruoti, nebendrauti, nekreipti dėmesio. Kitas būdas yra dezinformacija. Tyčia sudaryti tokias situacijas, kad ta pletkininkė apsiriktų, nebesusigaudytų. jei kalbi su ja, viską meluok, ką ji klausia, sakyk priešingai nei yra realiai - viską, iki smulkmenų klaidingai supasakok, suvaidink. Taip, kad ta pletkininkė susipainiotų pati. Pavyzdžiui, klausia, kur eini, ar į darbą, atsakyk, kad ne, jau mėnuo nebedirbi. Klausia, kas ten buvo atvykę, sakyk, kad tavo sektos nariai, nors ten buvo jaunystės draugai iš kito miesto. Kai ji pradės loti, pletkinti, niekas ja nebetikės, manys, kad išsigalvoja. Akivaizdžiai meluok, net jei ta pletkininkė ir netiki, o jei ką pasako, kad abejoja, nusižvenk į akis. Padeda. Įžūlu? Nei kiek.
Jei subobėjusios bobos drįsta lįsti į kitų gyvenimus, belieka tik jas arba ignoruoti, arba pasijuokti iš jų. Juk tokie pletkai yra visiškas absurdas. Egzistencialistinės krypties filosofai teigė, kad iš to, kas yra absurdiška, belieka tik pasijuokti. Lygiai taip, kaip Balys Sruoga savo „Dievų miške“ juokiasi iš konclagerio beprasmybės ir absurdo. Sakysite netinkamas palyginimas? Nė velnio. Neišvengiamai turėti reikalų su subobėjusiomis bobomis yra nepakeliamai sunku. Jos iščiulpia gyvybinę energiją.
Sunku dėl bobų manipuliacinio elgesio. Dar galima išskirti tokį subobėjusių asmenų bruožą kaip kad manipuliavimas. Pavyzdžiui, nutaiso kvailą šypseną, lenda į akis ir ko nors klausia. Iš tiesų aiškiai matosi, ką jos nori sužinoti. Tai, boba, klausk tiesiai, ne per aplinkui. Tie negudrus „pagudravimai“ yra tokie absurdiški iki begalybės. O jei su tokiu žmogum reikia turėti reikalų? Kaip tada galima tokias nesąmones toleruoti? Kas turėjo tokius bendradarbius bobiškai manipuliuojančius, turbūt supras. Išeiti iš darbo negali dėl tam tikrų suprantamų finansinių priežasčių, o tave darbe manipuliuoja ir bando apraizgyti BOBA-VORAS: subobėję asmenys netgi išsikleidę kaip vorai būna.
Bobos subobėjusiosios manipuliuoja labai įvairiai. Pirmiausia, tai paprastas veidmainiavimas, fizionomijos raitymas, kai ko nors joms iš jų reikia. Taip pat bobos stengiasi inkšti ir dejuoti, bandydamos taip sukelti aplinkinių gailestį. Tuo pačiu tai ir kaltės jausmo sukėlimas kitiems: „Matai, kaip aš blogai jaučiuosi, kad man nepaklusai“. Tai ir nuolatinis džyrinimas ir bambėjimas kaip su pjūklu: „Aš geriau žinau, daryk, kaip sakau, kodėl nepadarei, aš už tave geriau galiu nuspręsti, nes esu vyresnis/ė, labiau išsilavinęs/usi, man dar padėkosi ir taip toliau ir panašiai.“ Galima tai iliustruoti ir paprastu pavyzdžiu. Žmogus nutaria kelias dienas praleisti su artimaisiais. Subobėjusi boba tik trept kojele (jei kas matėte, kaip tai daro asiliukas, nesunku bus įsivaizduoti): „Dirbk, pasakiau, aš geriau už tave žinau, ką tau daryti dabar reikia“.
Ir tai ne viršininkė/-as, o pašalinis žmogus, pažįstamas. Tada jai atsakai argumentuotai moksliškai: „Mokslininkai psichologai, kurie atliko tyrimą su mirštančiais žmonėmis ir jų klausė, ko šie gyvenime labiausiai gailisi, gavo atsakymą, kad labiausiai gailisi, jog per mažai laiko praleido su artimaisiais, bet niekas nesigailėjo, kad per mažai dirbo“; tada subobėjusi boba vėl trept kojele ir sako: „Tu man pasakų nepasakok, geriau pasakyk, kur buvai, ką pirkai, kiek kainavo, kodėl pirkai, kodėl „laidokauji“, ar nežinai, gal Juzė apsiženijo, kodėl kažin nesiženija, o susimetę gyvena; mačiau Jurgį, ėjo iš parduotuvės ir sunkiai nešėsi krepšį, oi, įtariu, kad ten alaus bambaliai buvo, kaip tu manai?“ ir taip toliau. Ir taip toliau.
Jei nuo tokio asmens nesi pavaldus – tada tai komedija, bet jei esi pavaldus – tada tragedija.
Tuos kvailus įsitikinimus galėjo galimai lemti dar baudžiavos ilgi amžiai bei sovietinė okupacija, nes abi šios santvarkos reikalavo paklusnumo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!