Visgi kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad toks tarpusavio ryšys tarp manęs ir pačių artimiausių žmonių neleido man pajusti tikros meilės, kuri būtina vaikui. Aš ir dabar nejaučiu, kad galėčiau visiškai atvirai kalbėti bet kokiomis temomis su jais ir, tiesą sakant, nežinau, ar kada nors tai dariau. Apskritai sunku tai daryti su bet kuo. Materialiai ir buvau, ir tebesu visiškai aprūpintas, bet tai tik labai maža dalis, kurios išties reikia.
Nežinau, ar galiu reikalauti kažko daugiau, nes žinau savo tėvų vaikystės istorijas, kurios yra dar liūdnesnės, o vaikystėje padarytos žymės lieka visą gyvenimą. Visgi nėra teisinga tikėtis, kad vaikas užaugs pats, nes net gėlė žydinti ant palangės reikalauja dėmesio... Aplink save ieškau ir kitų veiksnių, kurie sukūrė mane tokį, koks esu dabar, tačiau negaliu išskirti kažko tokio reikšmingo.
Tiek darželyje, tiek mokykloje nesijaučiau išskirtinis, visada turėjau draugų, nesulaukiau nuolatinių patyčių, be abejonės, jų buvo, bet tikriausiai sunku surasti tokį žmogų, kuris to niekada per savo gyvenimą nebuvo patyręs. Apskritai nesijaučiau kitoks ir tokia komfortiška aplinka lydėjo mane visą gyvenimą. Būtent dėl to reikšmingesni pasikeitimai man visada buvo sunkiai priimami.
Šeimoje dėl savo idėjų realizavimo sulaukdavau dvejopų nuomonių: mama palaikydavo, bet siūlydavo gerai pagalvoti, tėtis atmesdavo bet kokias idėjas. Akivaizdu, kad net turinys neturėjo reikšmės, nes jis viskam atrasdavo priežastis, kodėl to daryti negalima. Ką besiformuojančiam žmogui lemia tokia tėvų reakcija? Jeigu vaikas bent iš vieno iš tėvų sulaukia pasipriešinimo bet kokiu klausimu tai yra ne kas kita kaip pilkos, viskam paklūstančios asmenybės ugdymas.
Toks žmogus bijos keistis, bijos prisiimti atsakomybę už vieną ar kitą veiksmą ir jeigu net turės idėjų, jas laikys savyje ir niekada jų nerealizuos. Tas žmogus svajos apie gražią ateitį, matys save laimingą ir besimėgaujantį gyvenimu, bet tai bus tik iliuzija, kuriai nelemta išsipildyti.
Man tik 20 metų, bet aš gerai suprantu, kad santykiai su tėvais yra asmenybės formavimosi pagrindas. Jeigu vaikas nuo pat vaikystės bus skatinamas nebijoti iššūkių, juos priimti kaip patirties suteiksiančias dovanas, jausis mylimas ir gebės savo meilę reikšti pats, aš net neabejoju, kad jis jausis laimingas. Kiekvienas turi teisę rinktis, todėl koks bus jūsų pasirinkimas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.