Važiuodavome į vieną miškelį prie ežero. Bet ten buvo labai populiari tokių pasimatymų vieta ir ne visada būdavo laisvų vietų. O dar buvo vienas tipelis, mes jį vadinome maniaku, kuris nuolati šmirinėdavo apie tokias mašinas, tai būdavo labai nejauku. Nežinau, ar jis gyveno tame miškelyje ar kaip, bet kada benuvažiuodavome, gan dažnai už krūmų pasirodydavo jo nuostabus veidelis. Todėl mes nusprendėme susirasti kitą ramią vietą.
Nauja vieta buvo labai rami ir jauki, jokių grybautojų, žvejų ar juo labiau maniakų.
Taigi. Vieną tamsų rudens vakarą mes nuvažiavome į savo vietą įkvėpti gryno oro. Keltis ant galinės mašinos sėdynės neskubėjome, sėdėjome priekyje, užkandžiavome, kalbėjomės, juokavome, kai staiga priekyje užsidegė ryški prožektoriaus šviesa. Mes ne juokais išsigandome – negi vėl maniakas? Aš užvedžiau mašiną įjungiau šviesas. Vaizdelis buvo nuostabus, prie mūsų mašinos artinosi du vyrai su automatais. Priėję jie pasibeldė į langą. Aš atidariau ir jie mandagiai prisistatė, kad yra Lietuvos kariuomenės kariai, kad čia vyksta apmokymai ir mes savo vizitu išgąsdinome jų žvalgus sėdinčius krūmuose, paprašė, jog susirastume kitą vietą.
Kitos vietos tą vakarą mes nebeieškojome... Atvažiuodami mes matėme už miesto stovinčią karinę techniką, kareivius, bet net nepagalvojome, kad mūsų vietoje gali sėdėti žvalgai...
Dabar mes gyvename kartu, į miška važiuojame tik pasigrožėti žydinčiomis žibutėmis, grybauti, riešutauti. Su šypsena prisimename šį nuotyki, pagalvojame, kaip būtų susiklostę įvykiai, jei būtume nuskubėję ant galinės sėdynės...
O gal dar kada nors nuvažiuoti į savo vietą, prisiminti senus laikus...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ką manai apie seksą viešoje vietoje? Pasidalink savo istorija ir įdomiausios istorijos autoriui padovanosime 100 eurų vertės „Home Style“ dovanų korteles. Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotykis“ arba spausk apačioje.