Nuėjau. Įsiliejau į įdomių gabių žmonių kolektyvą... Čia radau šviesos, kuri mane sušildė, nuskaidrino mintį. Supratau, kad gera būna tik tarp žmonių...
Bet vieną gruodžio mėnesio šeštadienį, kai ėjau namo iš turgaus, ant nedidelio leduko paslydau ir griuvau. Iš paskos ėjusi moteris padėjo atsikelti. Parsliūkinau į butą ir akyse aptemo. Atsidūriau ligoninėje. Paaiškėjo, kad lūžo ranka ir koja.
Dabar liūdnos mintys kėlė pūgas galvoje, nes artėjo didelės šventės: Kalėdos, Naujieji metai, kurias turėsiu praleisti ligoninėje. Atrodė, artimų pažįstamų neturiu, niekas manęs nelankys, o gulėti teks ilgokai....
Klubo vadovė Dalia Z. Susitarė su klubo „Nojus“ moterims lankyti ligoninėje gulinčią draugę. Kiekvieną dieną atėjo į mano palatą gražios, mielos, darbščios moterys. Jos kalbėjo man gerus žodžius, dovanojo savo nuoširdžias šypsenas, lauktuves, ramino, neleido nusiminti... Ak, mielosios Adele, Aldona, Onute, Joana, Irena, Genute, Dalyte, likote mano širdyje amžinai... Tiek daug man davė jūsų gerumas...
Tokia nelaukta, bet labai maloni buvo jūsų paguoda. Guodė ir buto, kuriame laikinai gyvenu, kaimynės ir draugės... Rūpinosi ir artimieji. Net personalo darbuotojos stebėjosi: kas ji, kodėl ją taip lanko? Aš visa rinkau atvira širdim ir džiaugiausi, džiaugiausi... Nebeliko laiko galvoti apie nelaimę – ėmiau sveikti. Nepastebimai gijo lūžiai. Reikia pripažinti – per dvi savaites ligoninėje supratau, kokie brangūs žmonės gyvena šalia mūsų. Kaip jie moka padėti... Tik reikia jiems atsiverti...
Dėkoju visiems, supratusiems mane, užjautusiems, pabuvusiems su manimi...
Aš čia gyvenu neseniai, bet apie Dalią galiu pasakoti, pasakoti... Ji daug dirba skleisdama žinias apie garsius Skuodo rajono žmones, jai rūpi žemaičių tarmės sklaida, ji rašo eilėraščius, leidžia knygas.... Dalia ir laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė. Ji ir „Nojaus“ klubo vadė. Mums gera su ja būti, vykti į renginius, – visi ją labai mylime. Skuodas turi gabų mielą žmogų, kuriuo gali didžiuotis, nes tai didelės širdies, plačių pažiūrų, gilaus intelekto, talentinga moteris.
Aš pasveikau. Supratau, kad gyvenimu reikia džiaugtis kiekvieną akimirką. Pargriuvus nusiminti neverta, nes visada atsiras žmonių, kurie paduos ranką ir padės atsikelti. Apie tai man primena mažas iš šiaudelių nupintas, kai gydžiausi, dovanotas paukštelis. Jis supasi aukštai bute ir vis mena apie žmonių gerumo stebuklą, kuris guodžia, globoja, gaivina, gydo ir pavargusias sielas.
Ir man visai gera čia gyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.