Rodos, tokiam vyrui daryk valgį kas dieną, nuplauk kojas, paguldyk į lovą ir mylėk, mylėk, mylėk... Betgi ne. Buvusi „Olialia“ mergaitė pasirinko kitą kelią – auginti savo abejotiną žinomumą ant šio krepšininko pečių. Labai blogai, kad tokių moterų vis daugėja, paskui save jos tempia ir kitas moteris.

Kodėl mane papiktino Jasaitienės, o ne šimtai kitų panašių istorijų? Buvo laikas, kai maniau, jog Pikul pakeitė skandalingą gyvenimo būdą.

Maniau, paskutinę sekundę ją iš ten ištraukė būtent Jasaitis. Apsirikau. Tai supratau iškart, kai tik DELFI perskaičiau, kad Oksana kreipėsi į policiją dėl vyro smurto. Mano spėlionės greitai buvo patvirtintos faktais. Aiškėjo, kad Pikul pati priekabiavo prie penktą valandą ryto į namus sugrįžusio vyro. Vietoj to, kad nuautų kojas, apkamšytų antklode, pradėjo vyti iš namų. Stebiuosi Simo kantrumu, kuris, pakirdęs iš sapnų, padarė tik tiek, kad siautėjančią žmoną įkišo į spintą nusiraminti.

Manau, vyras yra šeimos galva, autoritetas. Neginčyjamas. Jo privalo klausyti vaikai. Aišku, žmonoms sutikti su viskuo, ką sako vyras, nėra didelio reikalo. Bet mes juk mokame taip viską apsukti, kad atrodytų, jog sprendimas nauja spalva nusidažyti savo pačios plaukus buvo priimtas jo, o ne mano. Ar ne tiesa, mielos moterys?

Tas žaidimas vyko per amžių amžius ir jis žmoniją atvedė prie gerovės. Tačiau dabar jo moterys kažkodėl masiškai atsižada.

Esu ūkininko žmona, gyvenu vienkiemyje, bet tai netrukdo man matyti, kas dedasi aplinkui. Vakar, va, paskelbė, jog, nepaisant augančios ekonomikos, gimstamumas ir toliau Lietuvoje smunka. O kaipgi nesmuks, jei per televizijas dieną naktį triūbija, kokios moterys turi būti emancipuotos, nesilankstančios vyrams, o prie neatitinkančio iš anksto susidaryto įvaizdžio – tada spjauti į jį ir susirasti geresnį. Jei tokio neatsiranda, tada susėsti su kitomis vienišomis moterimis ir televizijoje, per radiją, geltonojoje spaudoje dieną naktį aimanuoti, kokie blogi yra lietuviai vyrai, kaip gerai kažkur už jūrų marių. Ir jau tikra garbė būtų dviem-trim paroms įkišti kokį vyrelį už grotų už tariamą ar tikrą smurtavimą. Nes taip madinga. #metoo.

Žodžiu, ką anksčiau moterys pašnibždom kalbėdavo mažuose savo rateliuose kur nors kaimo ūlyčios pavartėje, dabar viskas yra perkelta į kuo platesnį eterį. Bet juk mes retai kalbame tai, ką galvojame, tiesa? Tačiau jei tokia O. Pikul-Jasaitienė, Natalja Bunkė ar profesorė Pavilionienė žydrajame ekrane ragina bėgti nuo vyrų, kurie neišpildo net kvailiausio savo moters kaprizo, jaunos ir kvailos mergiotės ir bėga kur akys mato, kur kojos veda. Daugiausia – į kito tokio paties vyro glėbį. Skundai pasipila iš naujo...

Apylinkėje, kur gyvenu, šeimų vis mažėja. Tapo populiaru gyventi kaip sugyventiniams. Vaikų jaunimas irgi nebegimdo. Suprantu tas jaunas moteris. O kas, jei išsirinkau ne tą vyrą? Juk net ponia Oksana nepataikė! Dar palauksiu. Po to jau gimdyti tampa vėlu, arba per vėlyvą gimdymą į šį pasaulį ateina neišsivystęs vaikas. Norėjo kaip geriau, o išėjo – blogiau. Arba ieškodamos geresnio vyro ir jo vis nerasdamos, gimdo nuo visų iš eilės. Kaip manote, kokie būsimi piliečiai auga tokiose šeimose? Miestai dar laikosi. Tačiau kaimuose – visiška demografinė katastrofa.

Netoli mano vienkiemio yra miestelis, kuriame kadaise gyveno virš 2 tūkst. žmonių. Dabar – ir tūkstančio nebėr. Visi miršta ir beveik niekas negimsta. Ir kas gi gimdys, jei vaisingo amžiaus moterys vis ieško kuo geresnių, o dauguma – išvažiuoja. Jaunesni nei šešiasdešimtmečiai gyvena išsiskyrę, persiskyrę. Tos moterys, kurios dar gimdo, net nežino, nuo kokio vyro pastojo. Paleidžia į pasaulį keturis-šešis vaikus, kuriuos vėliau augina valstybė. Sakyčiau, visi jie yra Jasaitienės ir panašių propagandisčių aukos. Nes moteriai paprasčiausiai nėra tiek vyrų, kad galėtume pasirinkti. Ir ką Dievas duoda, tą reikia ir branginti.

Papasakosiu ir savo istoriją. Taip, mano vyras yra ūmaus charakterio. Kol negeria – labai geras. Išgers – dažnai pradeda ieškoti priekabių. Bet mokėjau atsikirsti ir vėliau apsikabinome, susitaikėme.

Tik kompiuteriuose ir filmuose būna šeimų be dūmų, o gyvenimas – ne „Olialia“ vaizdo klipas. Kartais reikia ir pakentėti, ir tyliai ašarą nuryti. O ką būčiau pasiekusi, jei būčiau pasekusi O. Pikul ar kitų šiuolaikinių moterų pavyzdžiu? Ko gero, vyrą būtų viešai išderglioję ir vietinės feministės, ir jų skoniams pataikaujanti televizija bei portalai. Jo karjera būtų sužlugdyta visam gyvenimui. Galbūt būtų nusisukę ir dalis verslo partnerių. Gal net būtume priėję iki skyrybų, ūkio bankroto.

Šeimoje auga trys vaikai, kokia tokiu atveju būtų laukusi jų ateitis? O dabar galbūt ir pasielgiau nemadingai, užtat mano šeimoje – ramybė ir santarvė. Žinau, incidentų dar bus. Tačiau mus, moteris, Dievas tam ir sukūrė gudresnėmis, apdairesnėmis, kantresnėmis, kad laikytume tris namų kampus iš keturių. Vyrų nepakeisi. Jie pasiklauso Pikul, Pavilionienės, Jankauskaitės, tyliai nusijuokia, ir toliau daro savo.

Galvoti reikia iki vestuvių. O po vestuvių – paprasčiausiai nešti naštą, kurią likimas skyrė. Nes kitaip nebus. Gali būti tik blogiau. Pačiai moteriai, jos vyrui, jųdviejų vaikams ir, žinoma, Tėvynei.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.