Aš tai rašau, nes noriu, kad skaitantys žmonės pabandytų įsivaizduoti gyvenimą mano kailyje ir tikiu, kad yra ne vienas, kuris gyvena taip pat tylėdamas, baimėje ir kaip pilka pelė laukdamas, ką likimas atsiųs šiandien. Taigi, likimo rykštė ar gyvenimo išbandymas?
Pagrindinis mitas – gimstama, o ne tampama! Niekas, supermamytės ir tėveliai, jūsų vaikų neužkrės ir neužverbuos potraukiui tos pačios lyties asmenims – kokie gimė, tokie ir bus jūsų vaikučiai. Gal apsigimstama neneigiu, bet tokių apsigimimų pasaulyje tiesiog būtų per daug. Supratau dar vaikystėje, kad kažkas su manimi ne taip, bet vis galvojau išaugsiu ir viskas pasikeis, atėjo ir paauglystė, kol supratau galutinai, jog nepasikeis niekas.
Vis eidamas miegoti, galvojau atsikelsiu kitą dieną būdamas „normalus“, BET. Toje pačioje paauglystėje pasakiau sau: nei savęs, nei jokios merginos neapgaudinėsiu ir draugams, tėvams ir visiems aplinkiniams neįrodinėsiu visiems priimtino vyriškumo. Juk tikras vyras – šalia graži mergina, BMW ir tiesiog tobula, bet aš ne toks, aš kitoks.
Kalbant apie tą jausmą, man dabar šiek tiek daugiau nei 20 metų, bet vis dar save ėdu ir kalu prie kryžiaus, kodėl aš toks gimiau? Už ką man taip? Bet juk žmonėms būna ir baisiau – turiu kojas, rankas, esu sveikas, tik šiek tiek su psichika jau negerai darosi, todėl stengiuosi užsiimti man patinkančia veikla, darbu ir perteklinę energiją išnaudoju sportuodamas. Kitu atveju, nežinau, kas su manimi būtų, greičiausiai tapčau rimtu ligoniu.
Esminis dalykas – negalvoti, kas tave traukia, bet užsiimti veikla, tiesiog kažką daryti. Paskutiniu metu dažnai aplanko liūdesys ir neviltis, tampu visada piktas kitiems ir užsidaręs nuo viso pasaulio – toks vaizdas, kad gyvenu kitame, savo pasaulyje. Skaudžiausia yra tai, jog žinau, kad aš niekada neturėsiu vaikų, normalios šeimos –tiesiog niekada, ypač pavasarį skaudu matyti mieste vaikštančias poras – aš tai matau, o mano širdis verkia, kad aš vis vienas ir metai iš metų niekas nesikeičia.
Tiesiog sugebu įrodyti sau, kad aš esu stiprus, jog per daug nebūtų liūdna dėl vienatvės, bet ir tai saviapgaulė. Nuolatinis liūdnumas ir ašaros akyse – tokia kasdienybė, kartais norėčiau išvis pranykti, bet mirties bijau. Kalbant apie mano išvaizdą, džiaugiuosi tuo, kad nesu „flamingas“ tai yra „be manierų“ – esu sportiškas ir kaip merginos sako velniškai išvaizdus. Kad jos žinotų su kokia kauke aš gyvenu. Dažniausiai būnu vienas, nes tiesiog nenoriu nieko matyti.
Bendraudamas su draugais visada atrodau linksmas, išsišiepęs, „prikolistas“, bet tai ir vėl kaukė, kad neparodyčiau savo silpnumo –be kaukės niekur ir niekada. Kaip sunku gyventi apsimetinėjant, patikėkite.
Esu bailys – bijau savęs ir tokių pačių kaip aš, logiškai galvojant, kaip tik mes turėtume bendrauti, dalintis įvairiomis patirtimis, bet taip nėra. Meilė, žavesys ar tiesiog pripratimas prie kito žmogaus – nežinau to jausmo apie kurį tiek daug kalbama. Mano gyvenimo paslaptį žino keli žmonės iš „Grindr“ (gėjų bendravimo programėlė, panaši į gerai žinomą „Tinder“) aplikacijos, aš jų net nepažįstu, neneigsiu „Grindr“ yra sekso pažinčių programėlė, o tai daryti su bet kuo manęs nedomina visiškai.
Praleidęs joje daugiau nei metus ir bendravęs su dešimtimis žmonių iš Lietuvos ir užsienio prisiklausiau įvairių istorijų. Įdomu yra tai, kad mūsų yra visose specialybėse, visuose sluoksniuose ir kas įdomiausia, kad kartais bendraudamas gyvai nepasakytum, jog tas žmogus yra toks. Labai džiaugiuosi, kad esu vienas iš jų. Aišku, neradau to vienintelio, bijau siųsti savo nuotrauką, bet pagrindinis dalykas yra toks, jog aš netikiu, kad per mobiliąją programėlę įmanoma rasti antrą pusę tiesiog, netikiu, nes virtuali erdvė taip ir lieka virtualia.
Stebinantis dalykas, kiek yra tokių kaip aš sunku sužinoti, bet tikrai labai daug ir Lietuvoje nemažai, bet žmonės užsislėpę, bailiai kaip aš bijo išsiskirti iš visuomenės suprantamų normų, gyvena vieni, gyvena su moterimis, nors jiems jų kūnas kelia šleikštulį ir viskas vardan ramybės, suprantu aš juos. Bet ar jūs laimingi? Aš nesijaučiu konkurentu heterovyrams. „Patelės“, visos jūsų turėtumėte padėkoti Dievui, kad mes esame, konkurencijos mažiau rasti porą, bet ne, kur tau, geriau išvadinti visokiais žodžiais.
Lietuva yra maža šalis, mūsų tik apie 2.9 mln., bet neapykantos vienas kitam daug ir visur, kodėl negalime būti vieningi ir gerbti vienas kitą, nepaisant to, su kuo kas miega, ką myli, kaip jis atrodo – juk mes visi žmonės. Gražios mintys pozityviai skamba, bet taip niekada nebus, nes atsiras, kas viską drasko – pradedant bažnyčia, konservatyviais politikais ir tokiais kaip Gražulis.
Kaip gali politikas viešai demonstruoti neapykantą kažkokioms žmonių grupėms ir dar būti demokratinės ES valstybės seime? Gaila, daug kalbama apie įvairias akcijas prieš patyčias, bet tyčiojamės mes, suaugę žmonės, taip vieni iš kitų, kad netgi nejaučiame, bet vaikai tuos pavydžius gerai mato ir taip įstringame užburtame rate, o tyčiojamasi iš silpnų, kas keisčiausia, ir iš nesveikų žmonių ir, žinoma, iš homoseksualių asmenų.
Ganėtinai keistas yra katalikų bažnyčios požiūris į mus: „Žmogus – tai Dievo kūrinys“, teigia jie, o homoseksualiais gimę, taip išeina, velnio kūrinys, ar kas? Puikiai suprantama, tai perdudoama žmonių masėms, kurie nori tai girdėti, kurie mūsų nemėgsta. Keista, bet seksas iš malonumo tarp katalikų, vyro ir moters, irgi nuodėmė.
Kyla skandalai skandaliukai kiekvienais metais – tiek iš Vatikano, tiek iš Lenkijos, kur Dievu prisidengę Jo tarnai užsiima pedofilija ar homoseksualiais santykiais, bet jiems greičiausiai galima sukalbėti dešimt „Sveika Marija“, pora kartų apeiti keliais aplinkui bažnyčią ir nuodėmės atleistos.
Ar aš tikiu Dievu? TAIP, bet katalikų bažnyčia man tiesiog per daug sumaterialėjusi. Tiesiog elkimės vieni su kitais taip, kaip norime, kad su mumis elgtųsi.
P.S. Pidedu į temą pora video iš Vakarų pasaulio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.