Pirmame studentė iš Lietuvos Elena Lapė prašė palaikyti jos ketinimą tapti Edinburgo universiteto (vieno iš geriausių pagal reitingus pasaulio universitetų) Studentų asociacijos prezidente.
Antrajame – Lietuvos emigrantas iš Britanijos, kukliai prisistatęs Artūru, ragino visus lietuvius palaikyti jį nelygioje kovoje su Lietuvos bankais – plėšikais, kurie paėmė iš jo keičiant 20 svarų 1,50 euro komisinių. Kaip įrodymas buvo pridėtas čekis:
Pirma mintis, kai perskaičiau abu šiuo pranešimus, buvo tokia, kad abu Lietuvos piliečiai grįš į Tėvynę. Elena – po 10-20 metų, bet jos grįžimas bus ženklus indėlis į šalies vystymąsi. Žmogus, kuris būdamas 21-erių metų turi žinių, iniciatyvos, o svarbiausia, naudojasi autoritetu tarp kitų studentų, sėkmingai žengs bet kurioje veikloje – ar tai būtų verslas, politika ar valstybės tarnyba. Ir jos grįžimas į Lietuvą bus sąmoningas žingsnis grandinėje „Lietuva suteikė man galimybę studijuoti Europos Sąjungoje (ES) – aš pasinaudojau šia galimybe – aš įgijau išskirtinių žinių ir patirties – aš noriu atiduoti skolą savo Tėvynei ir padaryti kažką, kas pagerins šalies ekonomiką ir jos piliečių gyvenimą.“
Lietuva įstojo į ES tik prieš 14 metų, bet jau dabar jaunų profesionalų, grįžtančių į šalį, kurie įgijo išsilavinimą svetur ir profesionalios patirties užsienyje, srovė auga kiekvieną mėnesį. Asmeniškai aš pažįstu daugiau nei 30 tokių žmonių, o tai yra visai neblogai, vertinant amžiaus skirtumą (man yra 53-eji) ir skirtingus bendravimo ratus. Kad mano žodžiai nebūtų tušti, patariu paskaityti laisvalaikiu įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrimo istoriją. Spėdamas, kad vėl bus verksmo „tai vienetinis pavyzdys“, nuliūdinsiu verkšlenančius – tai ne vienetinis atvejis. Galbūt „Brolis Semiconductors“ yra geriausias pavyzdys, bet tikrai ne vienetinis. Taip kad Elenos laukiu ne tik aš, bet ir visa šalis.
Štai ko aš tikrai nelaukiu grįžtančio, tai Artūro su 20 svarų rankose. Panagrinėkime išsamiau situaciją, į kurią pateko Artūras ir jo blogasis čekis. Mes matome, kad Artūras atėjo į prekybos centrą „Ozas“ ir jam netikėtai pritrūko grynųjų eurų. Ką padarytų šiuolaikiškas jaunas žmogus? Išsitrauktų banko kortelę ir iš jos išgrynintų grynųjų eurų, naudodamasis naudingu tarpbankiniu kursu. Šiuolaikiškas ir protingas jaunas žmogus atsiskaitytų banko kortele ir pasinaudotų naudingu tarpbankiniu kursu ir komisinių nebuvimu.
Tačiau Artūras neturėjo pinigų banko kortelėje. Būtų malonu pasakyti „Artūras turėjo piniginėje krūvą grynųjų“, tačiau su liūdesiu tenka parašyti „Artūras piniginėje turėjo keletą užgniaužtų 20 svarų kupiūrų, vieną iš kurių jis ir nusprendė išsikeisti į eurus“. Ir atėjo jis ne į banko skyrių, o į privačią valiutos keitimo įmonę, kuri uždirba iš gana pelningo valiutos keitimo kurso dažnai praeinamose vietose. Jeigu jau kalbėtume visai atvirai – įmonė ieško žmonių, kuriems jau visai prispyrė išsikeisti valiutą. Ir jeigu įdėmiai perskaitytumėte informaciją šiame valiutos keitimo punkte, tai galima perskaityti ir komisinio mokesčio dydį už tokias operacijas. Bet kadangi Artūras nešiuolaikiškas, bet labai savimi pasitikintis ir išdidus emigrantas, tai jis neskaito nieko, o tiesiog paduoda kupiūrą, prašo pakeisti, gauna čekį ir eurus ir tik po to pradeda mąstyti.
Ir štai tada prasideda emigrantų pragaro verksmai, kuriuos mes išnagrinėsime tiesiog pažodžiui.
Artūro ortografija
Kaip Lietuvos bankai plėšikauja ir plešia žmones: Artūras iškeitė valiutą ne banke, o UAB. Taigi bankams pretenzijų negali būti. Pirmas minusas Artūrui.
Nauja bankų tvarka nuo 2018 m. – na nėra jokios naujos tvarkos bankuose nuo 2018 metų. Antras minusas Artūrui.
Nesivežkite į Lietuvą grynųjų pinigų – aš iš viso neturėčiau reikalų su grynaisiais 2018 metais ES šalyje. Priežastys paaiškintos aukščiau. Artūrui tenka trečias minusas.
Komisinis mokestis iki 6 proc. bet ne mažiau kaip 1,50 Eur – UAB – komercinė įmonė ir gali nusistatyti bet kokius įkainius už savo paslaugas. Europos Sąjungoje – rinkos ekonomika, nepatinka – nepirk, rask kitą vietą. Artūras gauna ketvirtą minusą.
Visa skirtumą nusigriebs bankas ar keitykla: kaip jau paaiškinta, bankas čia nieko dėtas, o štai keitimo punktas sąžiningai uždirba savo komisiją, nurodytą keitimo kainininke. Penktas minusas Artūrui.
„Nešerkite“ bankų savo krauju uždirbtais pinigais: nežinau, kokiu verslu užsiima Artūras Britanijoje, bet paprastai pinigus uždirba arba rankomis, arba galva. Šeštas minusas Artūrui.
Dabar pabandysiu dedukcijos metodu (tiesiog pagal Šerloką Holmsą) sukurti panašių į mūsų pasakojimo veikėją žmonių psichologinį portretą ir paaiškinti, kodėl jiems tenka mokėti šiuos nelaimingus 1,50 Eur komisinių.
Mūsų veikėjas gyveno Naujininkuose, baigė mokyklą, įsidarbino statybose, gavo minimalų atlyginimą ir dar šiek tiek vokelyje. Užsiiminėjo „chaltūra“, šiek tiek vogė medžiagų ir pardavinėjo „į kairę“ ir šiaip buvo patenkintas gyvenimu. Ir užsimanė naujo mobiliojo telefono/televizoriaus/skalbimo mašinos ir nuėjo į didelę parduotuvę, kur jam greitai įformino šios technikos pirkimui kreditą ir pasakė, kad kiekvieno mėnesio 15 dieną reikia sumokėti 120 litų mėnesinę įmoką.
Atėjo pirmas įmokos terminas, mūsų veikėjas sumokėjo. Atėjo antras įmokos terminas, bet mūsų veikėjas neturi pinigų, nes šį mėnesį reikėjo sumokėti baudą už važiavimą be bilieto autobusu ir šašlyką kepė prie Žaliųjų ežerų su „bachurais“. Ir trečios įmokos negalėjo sumokėti mūsų veikėjas, o ketvirtos ir neteko mokėti, nes antstoliai areštavo sąskaitą.
Ir štai čia visi aplinkui tapo kalti – šalis, valdžia, lizingo kompanija, antstoliai, įmonės, kurioje mūsų draugas dirba, direktorius, kontrolieriai transporte ir taip toliau. Ir tada priimamas sprendimas važiuoti užsidirbti į užsienį. Deja, daugeliui menką išsilavinimą turinčių žmonių persikėlimas į kitą šalį nieko nekeičia – kaip buvo socialinių laiptų apačioje, taip ir lieka. Kaip rašė su klaidomis lietuviškai, taip ir rašo su dar grubesnėmis klaidomis angliškai. Kaip dirbo valytojais Telšiuose, taip ir dirba valytojais Bornmute. Vienintelis, kas pasikeitė – atlyginimas. Ir jis pasikeitė tik dėl to, kad Britanijoje kapitalizmas jau 500 metų, o Lietuvoje – tik 25-erius.
Lietuviai emigrantai tiesiog atvažiavo „ant gatavo“, to, ką jiems sukūrė britų/norvegų kartos. Ir štai pluša ši grupė 2 vištų/lašišų išdorojimo cechuose, sandėliuose, kituose nekvalifikuotuose darbuose. Ir beveik niekas iš jų uždirbtų pinigų neinvestuoja į mokymus, kursus, svajonių riba – BMW, auksinė grandinė, „Adidas“ komplektas ir poilsis Šventojoje, suderintas su apsilankymu pas dantų gydytoją. Ir nuolatinė baimė prarasti darbą, nes už nugaros spaudžiasi rumunai ir bulgarai, pasirengę dirbti už mažesnius pinigus.
„20 svarų emigrantams“ tradicinis yra poilsis Tėvynėje su visiems ir visur demonstravimu, kad Lietuvoje viskas blogai ir kad gerai, kad jie išvažiavo, ir kad viskas brangu, ir kad jie nesupranta, kaip mes visi čia gyvename, ir galiausiai tradicinis jų privalumų prieš mus, varganus, neišvažiavusius, demonstravimas.
Atostogoms skirtas ribotas kiekis 20 svarų kupiūrų, kurių ženkli dalis jau išleista alkoholiui Stenstedo duty free ir „Ryanair“ salone. Ir štai į atostogų pabaigą griežto taupymo režimas jau nebeleidžia keisti po dvi 20 svarų kupiūras, o tik po vieną, ir dar su 1,50 Eur komisiinių, ir apie tai rašomi emocionalūs postai feisbuke. O dvidešimtukai kišenėje – tai tolimos psichologinės traumos pasekmės, kai sąskaitą areštavo antstoliai. Nuo tų laikų emigrantas atlyginimo dieną tikrina sąskaitą kas 15 minučių ir skubiai bėga gryninti iš kortelės visus pinigus, kai tik jie atėjo.
Ko aš labai nenoriu šiame gyvenime – tai Artūro grįžimo į Lietuvą. Lietuvos gyvenimas kardinaliai pasikeitė į gerą nuo įstojimo į ES momento 2004 m. Tai matosi ir iš augančių atlyginimų, ir iš naujų užsienio investicijų į ekonomiką, iš BVP augimo, iš pastatytų namų su visiškai parduotais butais, iš daugybės mažaaukščių gyvenviečių aplink Vilnių, iš reisų kiekio iš šalies oro uostų ir jų užsipildymo šeimomis, skrendančiomis ilsėtis. Matosi iš to, kaip paprasti žmonės dalyvauja politiniame ir visuomeniniame gyvenime, ir iš to, kaip mes atšventėme Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį.
Matosi iš to, kiek atsidaro sporto klubų, galerijų, vyksta įvairių bendro sveikatingumo renginių. Tiesiog matosi iš patenkinto ir besišypsančio jaunimo kiekio gatvėse. Ir šalį pakeitėme į gera mes – tie, kas neišvarė iš jos, kai tik horizonte pasirodė pirmųjų sunkumų. Yra geras posakis anglų kalboje – negative thinker. Aš nenoru matyti šalies gatvėse emigrantų su neigiamu nusistatymu. Man gadina nuotaiką feikiniai EA7 kostiumai ant nepraustų, blogai kvepiančių kūnų, debiliški gaubtuvai visada ir visur, verkšlenimas, nemokėjimas mokytis ir siekimas kaltinti dėl savo bėdų visus aplink, agresija, surūdijusios „Bechos“ su dešiniu vairu be techninės apžiūros ir draudimo.
Jeigu nesicackinant, kaip tai mėgsta daryti politikai savo kalbose, tuomet reikia pripažinti, kad dauguma Lietuvos gyventojų nelabai laukia tautiečių antplūdžio iš Britanijos po Breksito. Nereikia mums Jūsų dvidešimtukų! Asmeniškai aš nematau nieko bloga Lietuvoje, kurioje gyvena tik 2 milijonai gyventojų, bet 2 milijonai išsilavinusių, protingų, nuovokių, aktyvių, sėkmingų piliečių. Šie du milijonai kurs sau normalų gyvenimą savo šalyje. O mažai išsilavinę emigrantai gali ir toliau rašyti savo emocionalias istorijas pertraukose tarp lašišų dorojimo. Norite grįžti namo – keiskitės į gerą!