Visi sukurti per metus ir pratęsia prieš dvidešimt metų pradėtą ciklą „Medžiai ir bokštai“. Šįkart jis papildytas įspūdingais Vilniaus senamiesčio vaizdais. Visi darbai skirtingi, ne tik pasirinktu senamiesčio motyvu, bet ir pačia tektonika. Dailininkės eksponuojamus kūrinius jungia ir bendri bruožai: tobula kompozicija, nepriekaištingas piešinys, išryškinti planai ir regos rakursai, įvairi šviesos, šešėlių ir spalvų dinamika.
Jeigu ankstyvieji jos darbai pasižymėjo ramiais tonais ir pustoniais, tai pastarojo penkmečio kūriniai pasižymi plačia atvira spalvine gama, suteikiančia darbams ekspresyvų išraiškingumą. Teisus buvo Andre Morua sakęs, kad menas – tai dailininko sutvarkyta tikrovė, kurioje atsispindi jo temperamentas, pasireiškiantis stiliuje. Apsilankę parodoje tai ir pamatysite – tapybiškai gyvą ir dvasiškai turtingą dailininkės pateiktą meninę tikrovę.
Dailininkė gimė Pašerkšnėje (Mažeikių r. sav.) pasiturinčio ūkininko Aleksandro ir Marijos Linčių šeimoje. Karui baigiantis tėvai, vengdami sovietinių represijų, paliko išpuoselėtą dvarą. Vėliau su vaikais prisiglaudė Vilniuje. Kas merginą pastūmėjo pasirinkti menininkės dalią – sunku pasakyti. Greičiausiai – potraukis grožiui, atsiradęs mokykloje, vaikiškos dailės „studijos“, artimi gimtosios tėviškės Žemaitijoje vaizdai. Matyti tai, kas kito sunkiai pastebima. Jausti tai, kuo gyvena supantis pasaulis – gėles, medžius, paukščius, namus ir žmones.
1960 m. F. Linčiūtė įstojo į Vilniaus Dailės institutą (dabar akademija). Pasirinko scenografijos studijas Tapybos fakultete. Septinto dešimtmečio studentų scenografų dėstytojas metras Vytautas Palaima (1911-1976) stengėsi jiems perteikti prieškaryje gautas žinias iš savo mokytojo – Kauno Meno mokyklos Teatro studijos vadovo Mstislavo Dobužinskio (1875-1957). V. Palaima formavo studentams klasikinės scenografijos koncepciją, kaip teatrinio meno visumą – siužeto temos, scenovaizdžio, kostiumų ir apšvietimo tarpusavio darną. Absolventai, be pasirinktos scenografijos specialybės, institute išmoko kompozicijos, paišybos, tapybos įvairia technika, grafikos ar net monumentaliosios dailės pradų. Jie galėjo puikiai reikštis ( ir reiškėsi ) kituose meno žanruose.
Filomena Linčiūtė – Vaitiekūnienė 1965 m. baigė studijas institute ir pradėjo savarankišką kūrybinį darbą Lietuvos kino studijoje. Buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungos narius. Likimas lėmė dirbti kartu su Lietuvos kino grandais su Arūnu Žebriūnu, Marijonu Giedriu ir Gyčiu Lukšu. Jos kūryba – scenografija ir kostiumai daryti kino filmams „Herkus Mantas“( 1972), „Velnio nuotaka“ (1973), „Virto ąžuolai“(1976), „Mano vaikystės ruduo“(1977), „Kelionė į rojų“(1980). Šiandieną jie visi sudaro Lietuvos kino paveldo aukso fondą. Iš viso dailininkė dalyvavo net dvylikos kino filmų kūrime. Kino meno kūryba – tai ilgas ir sekinantis darbas. Džiaugtis juo gali tik po kelių metų ir tik tada, kai jį pamato žiūrovai.
1986 metais pradėjo darbuotis Lietuvos televizijoje. Joje sulaukti darbų rezultatų buvo galima žymiai greičiau. Kino studijoje įgytą scenografijos patirtį sudėjo į telefilmus „Abejingas gražuolis“ (1976), „Barbora Radvilaitė“(1982), „Heda Gabler“ (1988), laidas „Rūmų didybės aidai“ ir „Vizijos ir tikrovė“ (25 temos ). Ne ką mažesnio menininkės dėmesio sulaukė ir kūryba teatre. Per ganėtinai trumpą laikotarpį sukūrė dekoracijas ir kostiumus Lietuvos teatruose 40-čiai spektaklių. Paminėtini spektakliai Akademiniame dramos teatre – „Tiltas“(1970), „Piteris Penas“(1976), „Liudvikas XIV ir kiti“(1981), „Raudonkepuraitė“(1984), „Spyruoklinis kareivėlis“(1986), „Žiurkės“ (1988).
Kauno dramos teatre – „Juodoji komedija“(1971) ir „Karalius Motiejukas I “(1969). Kauno muzikiniame teatre – operetės „Trys vakarai“ (1966), „Rozmari“(1977), „Silva“ (1978) bei baletas „Aušrinė“ (1976). Klaipėdos muzikiniame teatre – „Baltasis vilkas“(1989). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma F. Linčiūtės - Vaitiekūnienės inkonografija – 115 jos sukurtų eskizų ir keliolika kostiumų.
Prasidėjus kino meno ir teatro sunkmečiui, 1990 m. dailininkei kūrybines jėgas teko nukreipti į respublikinių renginių scenografijas. Baroko muzikos festivaliui (1991), „Dainų dainelei”(1992), tarptautiniam festivaliui Baltica (1993), tarptautiniam Čiurlionio konkursui (1995), moksleivių dainų šventei ir pasaulio lietuvių dainų šventės ansamblių vakarui (1998).
Dalyvavimas pirmojoje kino dailininkų parodoje (1978) Vilniaus Meno darbuotojų rūmuose (dabar Prezidentūra) sužadino poreikį ir molbertinei tapybai. Nuo 1990 metų, kasmet kartu su kitais Lietuvos dailininkais, dalyvavo daugiau nei 37-iose kolektyvinėse parodose. Jos piešiniai, pastelės, akrilo ar aliejaus technika daryti darbai pelnė geriausius parodų lankytojų vertinimus. Žymiai gausesnis dailininkės surengtų personalinių parodų kiekis. Jis viršija 50, o jų geografija apima daugelį Lietuvos miestų ir miestelių.
Parodose pristatytų darbų gausoje išskirtini ciklai: „Indijos atšvaitai“(1997), „Dvylika variacijų baltojo paukščio tema“ (1999), „Paukštė Litua Kvedlinburge“(2002), „Paryžius, Paryžius ...“ (2003), „Egipto piešiniai“(2004), „Medžiai ir bokštai“ (1998, 2007), „Tuniso trupiniai“(2015), „Persijos atšvaistai“(2015), „Mano Vilnius“(2016), „Žydėjimas“(2017), „Kitokia Indija“(2017).
Surašyti visą 53 metų trukmės kūrybinės raidos chronologiją šių eilučių akivaizdžiai maža. F. Linčiūtė-Vaitiekūnienė paklausta, kodėl turint tokią darbų gausą, visas personalines parodas darė Lietuvoje ir tik vieną užsienyje – Indijoje? Dailininkė atsakė – „Darbus skiriu mūsų tėvynainiams, kuriems nutapytas Žemaitijos peizažas su bažnyčios bokšteliu, žydintis obelų sodas ar medžiuose paskendę Vilniaus senamiesčio bokštai sukels prisiminimų ir emocijų. Tiems, kurie sustoję prie mano darbo, susimąstys ir įžvelgs tą turimą - iki šiol nepastebėtą mus supantį grožį. Kelionėse patirtus įspūdžius stengiausi sudėti į kūrinius, tam kad grįžusi juos galėčiau parodyti Lietuvos žmonėms. Pernai Indijoje buvau pakviesta į tarptautinį dailininkų plenerą, todėl privalėjau ten eksponuoti jo metu padarytus darbus.“
Daugelis dailininkės darbų yra pasklidę po meno mylėtojų privačias kolekcijas. Jų turi Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Žemaičių bei Mažeikių muziejai. Ši F. Linčiūtės – Vaitiekūnienės darbų paroda dar kartą pradžiugins ne vieną jos lankytoją. Belieka tik palinkėti solenizantei tolimesnės nenuilstamos ir sėkmingos kūrybos.