Šiandien pabaigiau skaityti Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų”. Žinau, yra daug knygų ir atsiminimų apie tremtinius Sibire, tačiau būtent ši yra ypač lengvai skaitoma, lyriška ir nepaprastai jausminga. Nors ką aš čia kalbu – „lengvai skaitoma“. Nė velnio – buvo labai sunku. Dar ir dabar užstrigęs gumulas gerklėje, akys paraudusios, nes ateina suvokimas, kokį pragarą išgyveno tremtiniai.
Žinote, ir man visai nebegaila, kad niekada gyvenime nenuvažiuosiu į Borą Borą, ir kad neiškelsiu pompastiškų vestuvių su 75 svečiais, ir kad net neturiu automobilio ir kasdien į darbą važiuoju sausakimšame autobuse. Man net gėda, kad dar pirmoje dienos pusėje aš vaikščiojau susikrimtusi, jog nepavyko įsigyti mylimų kvepalų ir staiga mano 30 suknelių tapo pačiomis mieliausiomis, nors dar vakar zirziau, kad neturiu kuo apsirengti.
Daugiau nei 20 000 000 žmonių Stalinas tiesiog sunaikino, dauguma jų žuvo Sibire ir kurie savaitėmis sugrūsti gyvuliniuose vagonuose keliavo į mirtį ir pragarą.
Tu kremtiesi dėl to, jog neturi naujausio „Iphone“?
O ar buvo susikrimtusios mamos, kurios per išmatų angą, esančioje vagono kampe, išmetė savo nebegyvus kūdikius? Ar buvo susikrimtusios mamos, kurių vaikai valgė pelenus, juos maitino „karštu“ vandeniu vietoje sriubos, kurie mirtinai sušalo prie Laptevų jūros? Ar buvo susikrimtę vyrai, kurių dukras ir žmonas prievartavo jiems matant? Ar buvo nusiminę vaikai, kurie lupo savo nebegyvų motinų prišalusius plaukus nuo jurtos grindų? Ar buvo liūdni tėvai, kurie turėjo matyti sušalusius savo vaikus su juodomis it smala nosimis ir ausimis?
Ne, nebuvo nei liūdna, nei nesmagu, tai buvo tragiška.
O tada žmonės irgi gyveno paprastus, mielus gyvenimus. Vakar Lina (knygos pagrindinė herojė – DELFI) dar skaitė laišką, jog įstojo mokytis į akademiją, o šiandien ji jau draskoma karių. Ir ištremta buvo ne kas kita, o inteligentija. Milijonai suluošintų likimų, sudaužytų vilčių ir svajonių.
Daug kas atsidus ir pasakys: „taip, tai buvo baisu... bet tai jau istorija...“ Ir žinote kas baisiausia? Kad šiandien toks pat siaubas vyksta Artimuosiuose Rytuose – Sirijoje, Irake, Libijoje, Nigerijoje (Vakar Donecke, Čečėnijoje, Ruandoje). Va galbūt dabar, kol jūs keliate jau antrą bokalą alaus – iš musulmonės motinos paima pirmagimį ir jai matant suknežina į sieną arba išduria akis, o galbūt šią minutę, per juodaodę, jau sąmonės neturinčią trylikametę „praėjo“ trisdešimt ketvirtas vyras.
Yra posakis: „visur gerai, kur mūsų nėra“... Ne... visur gerai, kur nėra KARO...
Žiūriu į savo tyliai snaudžiantį mylimąjį, ši idilė nuostabi ir aš turiu viską... man nieko netrūksta...
Visai nieko netrūksta.
Jums visiems nieko netrūksta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.