Nuvykau į Tautmilės prieglaudėlę pažiūrėti kačiuko ir savanorė patikino, kad tai patinėlis, tad sutariau kitą dieną pasiimti jį namo. Kai jau buvo supirkti visi dubenėliai ir visą parą svajota apie tą momentą, kai grįšiu su nauju gyventoju (buvo jau išrinktas ir vardas – Fidžinas), nuvykau į prieglaudą ir kitas savanoris pasakė, kad vis tik vakar apsipažino ir čia maža katytė. O ta maža katytė, matydama žmogų, jau lipte lipo iš narvo ir miaukė, tad supratau, kad kelio atgal nėra. Pasirašiau popierius ir namo parsivežiau jau savo katę vardu Fidži.

Nuo pat pirmų dienų Fidži prisirišo prie manęs, miegojo kartu, visur sekiojo. Tebesekioja ir dabar, ateina pamurkti prigulusi ant krūtinės, „nuprausti“ arba tiesiog stebėti, ką veikiu. Iš mažos purvinos katytės ji pavirto tikra namų dama, kuri kitiems diktuoja savo taisykles. Ji nėra ta katė, kurią gali nešioti ant rankų – reikia įdėti pastangų, kad ją pažintum, o ji pripažintų tave. Bet rezultatas to vertas – su tokia drauge niekada nesijausi vienas. Fidži man padėjo suprasti, kiek daug prasmės gyvenimui suteikia rūpinimasis kažkuo mažesniu. Ši pūkuota atsakomybė padeda išgyventi pačias liūdniausias dienas ir dar labiau praskaidrina net ir pačias geriausias.

Su Mumu istorija buvo kiek panaši į pirmąją.

Kurį laiką svarsčiau, kad Fidži reikia kompanjono – juk ji būna viena, kol aš darbe ar kažkur su draugais. Bet vijau šitą mintį ir galvojau, kad jei bus lemta, katė pati atsiras, neieškosiu. Panašiai ir nutiko – vieną dieną po darbo užsukau nusipirkti kačių prekių ir pamačiau „SOS gyvūnų“ langelyje katytę, kuri man pasirodė labai liūdna. Darbuotojos davė ją palaikyti ir papasakojo, kad ji labai gera ir rami, čia jau dvi savaites ir turėtų tuojau grįžti atgal į globos namus – kadangi suaugusi ir dar su „defektais“ (stipriai neprimato, turi keistas, trumpas kojytes, o ant priekinių letenėlių po tris pirštukus vietoje keturių), niekas jos nenori.

Labai skaudėjo širdį Frošę (kaip tuomet ją vadino) ten palikti ir ji vis neišėjo iš galvos. Svėriau visus už ir prieš, bet nugalėjo emocijos ir penktadienio pavakarę jau turėjau dvi kates. Pirmomis dienomis galvojau, kad katytė turbūt ilgai negyvens – atrodė labai silpna ir viskas, ko norėjo, tai būti prisiglaudusi prie žmogaus. Vis dėlto, pamažu jos elgesys ėmė keistis, ji pradėjo lakstyti po namus, medžioti žaisliukus, puikiai orientuotis aplinkoje. Nežinojau, kad dar daug sunkumų laukė priešaky – prasidėjo morčius, po to susirgo, važinėjome pas veterinarą, su dideliu pasipriešinimu maitinau vaistus, kol išsiaiškinome, kad ligų priežastis maiste. Prireikė dar poros mėnesių, kol situacija stabilizavosi. Ilgai galvojau, koks vardas jai tiktų. Dėl nepasotinamo apetito ir karvutės spalvų juokais ją pradėjome vadinti Mumu – taip ir liko.

Nežinau, kur Mumu leido savo pirmuosius gyvenimo metus, bet ji visai nepanaši į laukinukę. Vos priliesta ima murkti, o miegoti mėgsta susiraičiusi ant pagalvės arba apkabinta kaip pliušinis žaisliukas. Ji niekada tyčia neįkąs ir neįdrėks. Ši katė yra puikus įrodymas, kad „defektai“ ar amžius visiškai nieko nereiškia – netobuli gyvūnai irgi nori meilės ir gali mylėti.

Dabar jau neįsivaizduoju, kaip atrodytų gyvenimas, kai grįžęs praveri namų duris, o ten – niekas nepasitinka. Ir nenoriu įsivaizduoti.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.

Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.