Viena DELFI skaitytoja prisiminė savo patirtį mirus tėčiui – jai pasirodė absurdiška, kai kunigas išsitraukė knygutę ir tarė, jog velionis nebuvo aktyvus aukotojas.
„Kaip mane prajuokino šitas lupikautojų straipsnis. Galiu pasidalinti savo gyvenimo patirtimi. Mano senelis mirė. Mes norėjome, kad ji apdainuotų kunigėlis per laidotuves. Kreipiamės, sakė už paslaugas reikia aukos, tiesa, ir nuvežti ir parvežti kunigėlį. Tada buvo litai. Sakome, štai 400 Lt auką pasiruošę duoti.
Tasai kunigas atsivertė kažkokią savo knygutę, pažiūrėjo ir sako – neturi duomenų, kad mano senelis aktyviai dalyvavo bažnyčios gyvenime ir aukojo. Be 800 Lt net nevažiuos. Jeigu šitie nustato kainas pagal savo kažkokius principus, tai gal reikia mokesčius jiems pradėti mokėti. Čia jau nebe auka.“ – pasakojo ji.
Taip pat kai kam atrodo, kad reikalavimai bažnyčioje tik didėja ir mano, kad ir taip kantrybės neturintį jaunimą gali dar labiau atitolinti nuo Bažnyčios.
„Kuo toliau, tuo bažnyčios reikalavimai tampa vis sunkiau įveikiami. Anksčiau, kad dėl pirmos komunijos nereikėdavo metus lankyti pamokų kiekvieną savaitgalį, kiekvieną savaitę būtinai eiti į mišias, taip pat tėvai irgi privalo kiekvieną sekmadienį eiti (na, katalikams ir taip privaloma, bet čia dar griežčiau žiūri). Žodžiu, išleisti vaiką priimti pirmą komuniją tėvams tikrai yra ką veikti visus metus. Vestuvėms reikalavimai irgi tik didėja – ilgiausi kursai, sutvirtinimai ir taip toliau.
Turbūt gerai, taip atrenkami tik didžiausią pasiryžimą turintys asmenys. Kita vertus, bažnyčia jaunimui tampa vis mažiau „įkandama“, nes jie kantrybės nelabai turi, visų tų formalumų nemėgsta ir t. t. Anksčiau buvo paprasčiau – vaikai Komunijos vasarą prieidavo, vestuvėms bažnyčioje sovietiniais draudimų metais apskritai jokių problemų nekildavo, tik ateik, jau ir gerai būdavo. Bet nuo nepriklausomybės atgavimo reikalavimai tik auga ir auga. Tuoj reiks specialius valstybinius egzaminus prieš sakramentus laikyt, kitaip negausi“, – neslėpė ironijos skaitytojas.
Kita moteris, kurios sūnus tuokėsi ir krikštijo vaiką prieš trejus metus, irgi prisiminė, kad jam teko pakloti nemažas sumas, jog gautų šiuos kiekvienam krikščioniui svarbius sakramentus.
„Nereikia meluoti nė jokios aukos nėra simbolinės, nebent per mišias, kai duodi kiek nori ar gali. O šiaip prieš vestuves vadinamos pamokos 50 eurų, pati santuoka ir kartu vaiko krikštas 200 eurų – tiek mokėjo mano sūnus prieš trejus metus, dabar nežinau, gal dar labiau pabrango. Matyt, keičia tvarką, kad ir už sutvirtinimo sakramentą dar reikės mokėti atskirai.
Seniai reikia ten kasos aparatų, nes ir taip bažnyčia yra remiama iš valstybės biudžeto, o kur dar aukos, kiek jų.“ – svarstė skaitytoja.
Dar vienas vyras prisipažino, kad nors dabar kiekvienas nori tuoktis bažnyčioje, neatsižvelgdami į savo tikėjimo tikrumą, tačiau jį patį nustebino katalikų bažnyčioje galiojanti biurokratija.
„Atsitiko taip, kad tuoktis bažnyčioje tapo madinga, nežiūrint į jokius padorumo, krikščioniškos moralės principus. Svarbu „paimti šliūbą“, o po to – kaip jau bus lemta. Tarp kitko, aš jau buvau pakliuvęs į bažnyčios biurokratijos sukeltą situaciją. Pirmoje santuokoje nebuvome susituokę bažnyčioje, o kuriant antrą šeimą pakliuvome į kuriozinę situaciją. Mano žmona ukrainietė ir tuo metu, savaime aišku, nemokėjo lietuviškai, o ji religinga ir jai buvo pirma santuoka, todėl bažnytinė santuoka būtina. Taigi, nueiname pas kunigą, o tas sako, kad reikia pasikrikštyti katalikiškoje bažnyčioje (ji – stačiatikė), lietuvių kalba išmokti poterius, po to priimti komuniją, išlaikyti mums abiems egzaminus ir tik tada...Viskas, patekome į aklavietę.
Aš, būdamas nelabai praktikuojančiu krikščioniu, sakau, kad einame pas stačiatikių šventiką, įdomu, ką jis pasakys... Tik paklausė, ar buvau krikštytas,ar tuokęsis bažnyčioje. Atsakius į klausimus, jau aš paklausiau, ar reikės persikrikštyti? Pasakė, kad krikščionių bažnyčia viena ir to pakanka. Taip pat šventikas lietuvis, paskyrė dieną, laiką ir pagal ortodoksų apeigas buvome sutuokti... Po visko pats, savo prašymu patvirtinau krikštą stačiatikių cerkvėje ir to niekada nesigailėjau, nors giminių nebuvau iš karto suprastas. Čia jau aš turėjau įrodyti, kad krikščionių bažnyčia ir Dievas yra vienas. Tada buvau suprastas, o mano sesuo taip pat lanko stačiatikių cerkvę“, – prisiminė jis.
Tačiau buvo ir tokių, kurie nepritarė daugumos nuomonei dėl prašomų aukų. Esą dažnai neypatingai tikėjimo uolumu pasižymintys asmenys, vėliau kelia didžiausius reikalavimus kas ir kiek turi kainuoti.
„Atsakingos poros prieš metus nueina pas kunigą ir dėl visko susitaria laiku. Tie, kas pragyveno susimetę 10 metų, tie labiausiai rėkia, tie labiausiai nepatenkinti, tie dažniausiai ir skiriasi. Normaliai tikinčioms poroms čia ne problema tie sakramentai. Ir tokių šeimų niekas bažnyčioj neatstumia, tik kartais keistai atrodo, kai tris kartus gyvenime pasirodo toje bažnyčioj, nežino, kas ir kam ta auka, o jau pretenzijų tai oi oi kaip turi. Paklaustų savęs, ką patys davė bažnyčiai...“, – priekaištavo moteris.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Auka“.
