Mūsų protėviai labai daug kovėsi dėl to kad išliktų. Kovėsi įvairiais lygmenimis – kardu, žodžiu, o kartais paprasčiausiai susitaikydavo su sunkiu likimu. Dabar jau visos kovos, mūšiai bei karai baigti – todėl ir esame lietuviai savo pačių žemėje, Lietuvos valstybėje. Tačiau, ar visus priešus lietuviai įveikė, klausimas lieka atviras. Dėl neramios praeities, manau, didžiausi demonai ėdantys mūsų ląsteles nėra įveikti.
Demoralizuota sovietmečiu Lietuva įšoko į laukinio kapitalizmo laivą, kuris ją vis dar vėto ir mėto be tikslaus maršruto – laivą greitai tapsiantį tikrų tikriausiu vaiduoklių laivu – teritorija be gyvybės – laivu be keleivių. Sovietmečiu Lietuvai buvo atlikta intelektualinė, moralinė, dvasinė, religinė, tautinio identiteto kastracija. Pasekmės matomos iki šiol. O žalą, kuri buvo padaryta lietuvių tautai, atgavus nepriklausomybę, menkai te įdėta pastangų atitaisyti.
Stačia galva pasinerta į liberalizmo audrinamą kapitalistinį pasaulį, kurio vertybinė skalė gan paini ir labai liberali: „Naujieji lietuviai“ ėmėsi statyti liberalųjį kapitalizmą, kuriame išlieka tik stipriausi. Išmesti į šią mėsmalę, kaip tik ką išsiritę šlapi viščiukai, lietuviai žengė pirmus laisvės žingsnius pasaulyje, kuris diktuoja kardinaliai kitokias žaidimo taisykles, o jau nepriklausomos Lietuvos valdžia vargiai pasirūpino paprastus žmones bent jau paruošti šiam išlikimo žaidimui.
Silpnoji „homosovietikus“ grandis – darbininkų klasė, t. y. menkiausiai išsilavinę žmonės ir vėliau jų palikuonys, sunkiausiai prisitaikę naujojoje tvarkoje ir naujajame nepriklausomos Lietuvos žaidime. Jie galėjo tapti ne kuo kitu, kaip pralaimėjusiais šį žaidimą. Menkai prisitaikę prie kitokios Lietuvos, kitokio gyvenimo būdo ir negavę jokio pamato, kurį, žinoma, turėjo suteikti asmenys, kontroliuojantys viską, kas vyksta šalyje. Aukščiausi valdžios asmenys nepasirūpino, kad esminiai, sisteminiai pokyčiai vykstantys šalyje netraumuotų visuomenės, turėjo pasirūpinti visa įmanoma psichologine pagalba ir parengti žmones, suteikti socialinio saugumo jausmą pokyčių metu, o svarbiausia – nubrėžti naujas gaires – kas Lietuva yra dabar t. y., kas tokie lietuviai yra dabar? Kokie esame naujai atsivėrusio pasaulio kontekste – suteikti žmonėms naują tapatumą, o tuo pačiu ir bendrumo jausmą – kaip mes būsime/esame viso to dalis?
Visi šie klausimai ir parengti atsakymai naujojoje Lietuvoje, mano nuomone, būtų suteikę tam tikro psichologinio saugumo ir stabilumo jausmą, turėjimas bendro tikslo, pavyzdžiui, atsakymas į klausimą – kaip mes kuriame nepriklausomą Lietuvos valstybę kartu ir tai būtų padėję neprarasti bendruomeniškumo jausmo. Tad sovietmetį palydėjusi ir jo išugdyta karta, žmonės, kurių gyvenimo būdas yra išlikti ir pralobti bet kokia kaina – kad ir teks įduoti kaimyną, parnešti namo viską, kas nepririšta (juk visi taip daro, o kas nedaro – tai kvailiai, kurie neturi priėjimo, o jei turėtų, tai irgi neštų į namus), bučiuoti užpakalį stropiai kiekvienam esančiam „prie valdžios“, jei tik tai lems kilimą aukštyn – ta pilkoji masė, ta dauguma Lietuvos, kuri pasitiko nepriklausomybę ir tokiomis vertybėmis ugdė kitas kartas, nes nepriklausomos Lietuvos valdžia nieko nepadarė, kad būtų kitaip.
Tad „homosovieticus“ nepriklausomoje kapitalistinėje ir dar labai laukinėje Lietuvoje diktuoja savo taisykles labai seniai, pamaišiusi su europinėmis vertybėmis ir derindama jas su senosiomis, labiau priimtinomis. Išmušti komunistinę sąmonę iš žmonių be galo sunku, juolab, kad tam nebuvo specialiai ruoštasi ar imtasi kokių nors priemonių valstybiniu lygmeniu – tai yra nei mokyklų vadovėliai ilgą laiką nebuvo specialiai adaptuoti pagal naujai iškeptų laisvosios Lietuvos, tik lietuvių nacionalinius poreikius. Nei pamokos jaunajai nepriklausomos Lietuvos kartai nebuvo skirtos ugdyti ir formuoti naujus moralinius, patriotinius, dvasinius įgūdžius, kurie sovietmečiu buvo tokie iškreipti.
Juk senoji sovietinė karta naujajai kartai ką perdavė? Vogti gerai, jei reikia ir jei tai yra visų, o skųsti – blogai ir reikia už tai smerkti, žodžiu skųsti - negražu; kyšiai – viskas gerai, jei taip gausi tai, ko tau reikia greičiau, daugiau, geriau, o visi kiti tada lieka tiesiog kvailiais, kurie neturi už ką kyšio duoti. Jei turėtų ką duoti ir patys taip darytų, cha cha; kontrabandą, nelegalią veiklą, smurtą ir kitus nusikaltimus toleruoti ir nesikišti į „ne savo reikalus“. Tai akivaizdus savęs suvokimo kaip individo, nesaistomo bendruomenės ryšių.
Tikras „homosovietikus“ žiūri savo sveiko kailio, o bendruomenės gerovė jam nesuteikia asmeninio pasitenkinimo – prie degančio kaimyno namo juk dar ir pasišildyti dykai gali ar kokį zefyriuką išsikepti, tikra šventė. Ir dar dykai! Liūdniausia ne šie stereotipai, neretai realybė parodo, kad tai gryna tiesa, kurią galime perskaityti Lietuvos žmonių gyvenimuose. Tokias, nereformuotas vertybes (Lietuvos valdžiai neatlikus jokios sisteminės pertvarkos švietimo ir kultūros srityse) senoji karta demonstruoja ir perteikia šeimose, o ne itin intelektualiai išprususi karta jas perima. Laukinis kapitalizmas diktuoja savo laukines taisykles – sėkmės formulė šiame pasaulyje pinigai – daug pinigų.
Greitai, čia ir dabar turėti, greitai pakilti į aukštumas. Materialinė gerovė – statuso ženklas.
Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi ir augusi Lietuvių karta dabar jau beveik trisdešimties metų – tai brandūs žmones. Nemaža dalis jų emigravę – palikę taip didingai savo istoriją kūrusią šalį. Taip gausiai dėl savo brangios žemės protėvių laistytą prakaitu ir krauju. Šiuo metu, manau, labiausiai ko trūksta Lietuvos žemei, tai daug išlieto prakaito. Nemaža dalis žmonių, kad ir augusi apsupta „homosovietikus“ ir tos skleidžiamos gyvenimo filosofijos, intelektualesni sugebėjo patys atsirinkti ir laisvės dėka rinkti informaciją apie pasaulį iš knygų bibliotekose, apie pasaulį, koks jis yra kitur, kokia kitų kraštų filosofija, menas, kultūra, psichologija ir t.t.
Šie lobynai, jei esi imlus, atveria visai kitą pasaulio realybę. Tačiau tai kertasi su tuo, kas supa tave Lietuvoje. Pokyčiai brendant iš sovietinio „šešėlinio“ pasaulio taisyklių nepriklausomoje Lietuvoje visada vyko tokiu vėžlišku tempu – tokiu kaip lėtai ar visai sunkiai įmanomai gali vykti užkietėjusio „homosovietikus“ vidiniai mąstysenos pokyčiai. O juk tie asmenys valdė (ar tebevaldo) šalį, kuri turėjo keistis, bet ar tuos pokyčius įvyko valdžioje esantiems, kurie ugdyti to meto vertybėmis?
Klausimas visiškai retorinis. Tačiau šie asmenys šalyje tvarkėsi taip, kad ją paliko milžiniški kiekiai jos piliečių – didelė dalis jų dėl jau kapitalizmo suformuotų vertybių, pirmiausia pinigų, tiksliau dar daugiau pinigų, nei gali duoti Lietuva. Už tai galime dėkoti valdžios atstovams, kad iš esmės paliko vertybines ir moralines normas naujajai Lietuvos kartai ugdytis patiems. Gerai, jei tai labiau kokybiškai patikrinti šaltiniai – vadovėliai, knygos. Tačiau „šviežiau“ iškepta lietuviukų karta, manau, rinkosi lengviau pasiekiamus žinių šaltinius – „telikas“, žurnalai ir, žinoma, internetas. Juk niekas nestabdo išvykti iš laisvos šalies ir pamatyti tą pasaulį, apie kurį skaitai ar matai ekrane. Bet visada gali pasirinkti grįžti?
Tačiau dėl vienų ar kitų šaltinių pažinę aplinkinį ir lengvai pasiekiamą pasaulį, lietuviai pasirenka nebegrįžti. Įgūdžiai kovoti už savo gerovės kūrimo teises gimtojoje demokratinėje šalyje nestabdo, nes šie įgūdžiai nėra suformuoti, nes švietimo programose nebuvo numatyta. Burtis ir kovoti padedant profsąjungoms ar kitoms bendruomeninėms organizacioms, streikuoti dėl savo teisių bei gerovės – neįsivaizduojamas dalykas. O štai nusipirkti bilietą internetu, panaršius, sukontaktavus su kuo reikia – tą mokame padaryti kiekvienas – įgūdžiai, kuriuos suteikė švietimo sistema (dar ankstyvose mokyklinėse klasėse). Ir ačiū Jums už tai.
Patriotinė savimonė, tautinis identitetas? Abejotinai ir savotiškai įgyti dalykai, tad nestabdo išvykti svetur. Tapatumas su šeima gilus, tačiau taip pat ne kiekvienoje šeimoje stipriai išugdomas dalykas. Kapitalizmo ašis – materialinis savęs aprūpinimas, kuo gausiau, bei globalaus pasaulio filosofija neapsiplunksnavusiam ir naujai iškeptam laisvam lietuviui tapo dideliu iššūkiu. Didelė dalis į tai paniro labai giliai, nes, manau, paprasčiausiai neturėjo į ką atsiremti, neturėjo kitų tvirtų vertybinių pamatų. Jokio stabdžio nuo patrauklios galimybės, visa tai, dėl ko pasaulis pamišęs – materialinė gerovė kaip statuso, saugumo ir sėkmės garantas. Gauti svetur ir tai gauti čia ir dabar, nes gimtoje šalyje vien sunkumai, o ir taisyklės, kuriomis Lietuvoje tenka vadovautis, neatitinka naujosios Lietuvos, kuri viešai pateikiama, kaip „vakarietiška valstybė“ vaizdini. „Homosovietikus“, esantys valdžioje, išlaikė klasikinį modelį – korupcija, kyšiai (vokeliai), savų „kadrų“ statymas į postus, paslauga už paslaugą ir t.t.
Didelė dalis žmonių, jau augusių nepriklausomoje Lietuvoje, paprasčiausiai nebenori žaisti pagal senosios kartos diktuojamas taisykles. Nors kiek intelektą „įjungęs“ asmuo puikiai suvokia, kas vėliau išeina – socialinė nelygybė ir atskirtis, žlugdantis neteisybės jausmas (šalia to depresija ir alkoholizmas), visa grandinė tarpusavyje susijusių neigiamai visuomenę veikiančių faktorių, tad kas gali norėti gyventi tarp nelaimingų žmonių? Kaip menkai išvystytą empatijos jausmą turi turėti asmuo, kad galėtum būti laimingas tokioje nelaimingoje visuomenėje? Tikras „homosovietikus“, neturintis nei krislelio bendruomeniškumo jausmo, arba tiek viskuo nusivylęs ir tiesiog susitaikęs, kad nebesvarbu kaip yra ar bus aplinkui tave. Po manęs, nors ir tvanas.
Kartais Lietuvos visuomenė primena Stokholmo sindromo ištiktą auką. Susitaikiusi ir net visai patenkinta savo gyvenimu (tai ypatingai jaučiasi pabendravus su vilniečiais).
Lietuva jau netgi oficialiai priėjo prie išvados, jog emigracija naikina Lietuvą kaip nacionalinę valstybę ir šiuo metu yra pats rimčiausias priešas. Mano galva, netgi rimtesnis priešas nei tie, kurie kėsinosi į mus, kaip į teritorinį vienetą. Šis priešas mus ėda iš vidaus, o ne iš išorės. Todėl ši Lietuvos kova gali tapti vienu rimčiausių išlikimo iššūkių per mūsų istoriją. Šioje kovoje turime išlieti kuo daugiau prakaito (mąstydami) ir panaudoti pačius rimčiausius ginklus (didžiausius protus), suvienyti visus, kurie dar nori laimėti šią Lietuvos kovą.
Visgi ironiška, kur investuoja mūsų rimčiausi ir didingiausi šalį valdantys asmenys? Ar į tuos ginklus (klausimas atviras)? Kaip ir tai, ar ši Lietuvos kova dar vyksta ar nėra pralaimėta net neprasidėjusi? Galbūt šimtą metų paminėti tam tikriems asmenims buvo užtektina garbė?
Ir kokia visos šios ilgos demagogijos esmė? Tai paprasčiausias atsakymas. Atsakymas politikams į taip ilgai juos varginantį klausimą. Kodėl lietuviai emigruoja iš savo gimtosios šalies? Lietuva komunizmo prievartauta ir kapitalizme pasiklydusi šalis. Štai jums (ir taip brangiai atsieinantis visai Lietuvai) atsakymas. Ir tai jums neatsiėjo nei cento. Nedėkokit.
...Ir aš išeisiu. Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.
Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.
Ir tie numirs, kurie mane mylėjo;
ir žmonės jau bus nebepažįstami;
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.
Ir aš išeisiu; ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus...
Ir paukščiai toliau giedos.
Chuanas Ramonas Chimenesas „Paskutinė kelionė”
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.