2016 metais vykusiuose rinkimuose balsuoti dar negalėjau. Bet aš atidžiai sekiau naujienas ir stengiausi, kad mano bendraamžiai draugai, jau turintys balsavimo teisę, ja pasinaudotų. Pagal Michael Bruter, pagrindinį ECREP („the largest existing research initiative fully dedicated to the study of electoral psychology and electoral ergonomics”) koordinatorių, balsavimas yra įprotis, suformuojamas per pirmuosius dvejus rinkimus, kuriuose žmogus gali dalyvauti – svarbu pradėti balsuoti anksti.
Prieš pat rinkimus atrodė, kad įvyks didžiuliai pokyčiai: tiek daug informacijos apie kandidatus, begalybė kvietimų balsuoti feisbuke, atrodė, kad balsuoti eis visi. Ir pokyčiai įvyko: išsirinkome tai, dėl ko dabar labai gėda. Bet vienas nepaprastas pokytis, apie kurį nėra tiek daug kalbama, buvo tai, kad 2016 metų spalio 9 dieną balsavo 38 proc. 18-24 metų amžiaus Lietuvos piliečių. Tai yra 20 proc. daugiau negu buvo tokio amžiaus balsavusiųjų prieš ketverius metus.
Kodėl šis pokytis toks nuostabus? Pirmiausia, dėl to, kad visuotinė jaunimo balsavimo tendencija rodo, kad vis mažiau jaunų žmonių ateina balsuoti. Štai, pavyzdžiui, JAV prezidento rinkimuose 1972 metais balsavo 50 proc. žmonių, jaunesnių negu 25 metai, o 2012 metais balsavo tik 38 proc. tokių žmonių. Mažėjančiam politiniam jaunimo aktyvumui paaiškinti yra daug priežasčių. Pirmoji, yra ta, kad vis mažiau žmonių, jaunesnių nei 25 metai klauso radijo, domisi politinėm ir ekonominėm naujienom. Taip pat daug 18-30 metų jaunuolių bent keliskart keičia savo gyvenamąją vietą. Žmonės, gyvenantys stabiliai, turintys pastovius namus yra daug labiau linkę domėtis bendruomene aplink ir tuo, kaip joje yra tvarkomi reikalai.
Bene svarbiausias pokytis yra tai, kad vyresnės kartos žmonės balsavimo teisę mato kaip pareigą, o jaunuoliai balsavimą traktuoja kaip pasirinkimą. Vis mažiau jaunų žmonių renkasi pagal tai, ar žmogus yra liberalas, ar konservatorius – svarbu yra tai, kas žadama ir kokiu būdu pažadai bus įvykdyti.
Bet Lietuva yra kitokia negu daug šalių, turinčių šimtametes demokratijos tradicijas. Mes esame dar labai jauna parlamentinė valstybė, su trumpu demokratijos probėkšmiu XX amžiaus pradžioje ir dabartine mūsų Lietuva. Ir čia dar taip dažnai jaučiamas skirstymas į: valdžia ir visuomenė. Suprask, valdžia pati „atėjo“. Rinkėjai nejaučia atsakomybės už tai, kas vyksta Seime. O turėtų, nes valdžią išsirinkome mes. Ir netgi jeigu aš nepritariu tam, kas vyksta mūsų šalies politiniame pasaulyje, aš suvokiu, kad kažkas tai palaiko. O tai ir yra demokratijos grožis – mes, bandydami sujungti gausybę skirtingų požiūrių, kuriame savo valstybę.
Tik tam, kad tie skirtingi požiūriai susijungtų, reikia, kad jie visi būtų išgirsti. Ir Lietuva yra kitokia ne tik dėl to, kad tokia, kokią ją matome dabar, ji tapo neseniai. Lietuva yra kitokia, nes jos jaunimas kalba ir nori diskutuoti. 2016 metų rinkimai buvo stiprus pareiškimas, kad Lietuvai reikia tobulėti švietimo ir kultūros srityje. Lietuva jauna.
Ir Lietuvoje yra labai daug šviesaus jaunimo. Po Vilniaus licėjaus baigimo aš nesisukau lietuviško studentavimo virtuvėje ir dabar galiu rašyti tik iš keliautojos, būsimos studentės viename iš Londono universitetų, pozicijos. Bet tiek aš, tiek gausybė mano šviesiųjų draugų ir pažįstamų išvažiuoja svetur mokytis su mintimi, kad grįš į Lietuvą ir savo gautą išsilavinimą kristalizuos į kažką nuostabaus tėvynėje.
Ir tikra tiesa, kad kartais reikia išvažiuoti. Tada supranti, kaip nori sugrįžti. Po to, kai praleidau keturis mėnesius Lotynų Amerikoje, aš suvokiau, kad daug dalykų Lietuvoje neįvertinau. Ir aš noriu grįžti namo. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Bet pakeliavau ir po Vakarų Europą, JAV arba Naująją Zelandiją. Ir pamačiau, kiek daug daugiau jaunas žmogus ten turi galimybių, negu yra Lietuvoje. Pradedant tuo, kad tik dėl to, kad dirbau Jungtinėje Karalystėje už „minimumą“, aš per du mėnesius užsidirbau reikiamą pinigų kiekį metų kelionei po pasaulį. Baigiant tuo, kad renginių, seminarų, bibliotekų tose šalyse yra keliolika kartų daugiau. Bet juk tai tik materialūs dalykai.
O kas yra tai, kai jauno žmogaus smalsumas ir noras kalbėtis prilyginami beprasmybei? GĖDA. Jauni žmonės Lietuvos miestuose ir kaimuose yra mūsų valstybės ateitis. Ir štai tada galime pradėti stebėtis: kodėl tiek daug jaunų žmonių išvažiuoja, žada grįžti ir vis dėlto negrįžta? Nes ten paprasčiau. Ir užsienyje jaunų žmonių tikrai nelaukia išskėstomis rankomis. Bet, kai Seimo pirmininkas pasiūlo ekskursiją po Seimą vietoj to, kad ateitų pasikalbėti su jaunaisiais rinkėjais, atrodo, kad Lietuvoje nelaukia išvis.
Kokia išeitis? Padiskutuokime, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.