95 proc. technologinių ir pramoninių išradimų bei revoliucijų, žmonijos socialinės gerovės vaisių, buvo sukurti per paskutinį šimtmetį, pradedant nuo komercinės aviacijos užuomazgų ir moterims balsavimo teisės suteikimu, baigiant turistiniais skrydžiais į kosmosą, visuotiniu išmaniųjų telefonų viešpatavimu ir pasauline socialine tinklizacija.
Vilniaus mieste turime paradoksalią situaciją – vienose srityse džiaugiamasi nanotechnologijų ir genų inžinerijos laimėjimais, tuo tarpu kiti bendruomenės nariai vis dar kapstosi 1904 metų balanose ir bando išlaikyti žibalinės lempos spindesį kaip ryškiausią evoliucijos šviesą. LED apšvietimas jiems neegzistuoja, dar neišrastas, jie dar turi ir mato kitą priešą – Edisono lemputę. Nors ne visi, kiti turi žymiai žemiškesnių ir paprastesnių tikslų, pasinaudodami gerai išbandyta praktika prekybos tinkluose – nuolaidų medžiokle. Ir prie to svariai prisidedate ir jūs.
Tie tamsybininkai ir nuolaidų medžiotojai puoselėja vieną archajišką, istorijos dulkėse ir pelenuose išvoliotą renginį – Vilniaus knygų muge. Realiam knygų pasauliui šis renginys yra toks pat prasmingas ir turiningas, kaip Michelin inspektoriui skonio tobulinimas valgant senuose džiūvėsiuose ištepliotą ir senuose riebaluose keptą riebų karbonadą iš Karmėlavos restorano. Na, Kaziuko mugė, kankinantį visą Vilnių ir vilniečius kiekvienų metų kovo pradžioje, yra kur kas blogesnis Vilniaus miesto įvykis. Ne veltui Kaziukas ir Knygų mugės vyksta neužilgo viena nuo kitos. Kaip kokie broliukai – obelis nuo obels netoli rieda.
Per pastaruosius 8-erius metus Vilniaus knygų mugė labai stipriai išsiplėtė. Paradoksas – technologijos žingsniuoja septynmyliais žingsniais į priekį, o štai knygmūgiai vilniečiai vis dar trypčioja prie vaidilutės laužų ir kaip užsispyrę tvirtina, kad sunkesnis už orą tikrai neskraidys. Vedini tuščio ir buko pasipriešinimo knygmūgiai savo renginį transliuoja kaip vieną didžiausių kelių paskutinių dešimtmečių pasiekimų, kaip koks kultūrinis Everestas, savo šventumu prilygstantis kelionei į Meką. Netikęs tas žmogus socialiniam ir kultūriniam gyvenimui, katras nebuvo Knygų Mugėje.
Po poros metų, šalia jau dabar asfaltuotos aikštelės bus supiltas šventas Knygos aukuras, ant kurio bus uždegta amžinoji Knygos liepsna. To labai norėtų knygmūgiai, bet gyvenimas eina nesustabdomo technologinio progreso keliu ir manau, kad jų svajonės, siekiančios sustabdyti pažangą, niekada neišsipildys.
Kas yra Knygų mugė – generalizuotai galima pasakyti taip: vieta, kur susirenka daug leidyklų, knygų platintojų, atskirų autorių, kurių tikslas – parduoti kuo daugiau savo produkcijos, t.y. knygų. Tam, kad renginys neturėtų tiktai komercininio atspalvio ir nebūtų tik pardavimų vieta (kaip Nepriklausomybės aušroje buvo daromos įvarios komercinės mugės, pvz. dabar jau „užkonservuotose“ Sporto rūmuose, kur buvo pardavinėjama viskas – nuo batų ir vokiško pomidorų padažo iki spirito „Royal“ ir automobilių padangų), vykdomi įvairūs kultūriniai renginiai – knygų pristatymai, įdomių žmonių, kultūros, politinių ir visuomeninių veikėjų pokalbiai, dar ir kokius filmus parodo. To reikia, juo labiau, kai pranešimai yra naudingi ir įdomūs.
Kiekvienais metais mugėje apsilanko viso labo apie penki tikrai geri ir dėmesio verti pranešėjai ir autoriai. Tik dėl šių renginių Knygų mugė dar nėra visiškai prasmegusi prekybos centro pirkinių maiše. Gaila, bet didžioji dalis, apie 80-85 proc. (priklausomai nuo metų) renginių yra ganėtinai beviltiški.
Pusė tų renginių skirti pavargusiems žmogeliams gintariniais dantimis ir pilkai rudais demisezoniniais paltais, pirktais dar už kombinato profsąjungų pirmininko duotus talonus 1985 metais. Jeigu ne Knygų mugė, didžioji auditorijos dalis būriuotųsi Vilniaus miesto poliklinikų koridoriuose, trukdydami gydytojų darbą ir nuodydami normalių pacientų gyvenimą. O šiuo metu, ypač kai siaučia gripas, Knygų mugė yra ideali vieta praleisti laiką vietoje poliklinikos.
Kita pusė renginių yra skirta įvairaus amžiaus publikai: gintarinėmis akimis, nesveikos veido spalvos, dažniausiai su keistais mitybos įpročiais, ypač mėsos atžvilgiu, ir, be abejo, seniai plautomis galvomis. Į polikliniką jie vaikšto retai, bet kitų laiką „valgo“ taip pat rimtai kaip ir profesionalūs poliklinikų lankytojai. Jie nuo ankstyvos jaunystės yra pamėgę klasikinį lietuvišką kiną: kur daug nešnekama, taupomas kiekvienas žodis (juk plepalai atstumia nuo prasmės ir filmo filosofinės minties), pilkas dangus, rūkas virš ežero, suklypęs medinis tiltas, ilgas pagrindinio herojaus numintas takas per rasotą žolę ir juodas mintis varanti foninė muzika.
Idealus filmas – herojus eina, eina, eina, kol sutinka artimą žmogų, apsikabina ir ilgai žiūri į akis. Žodžiai taupomi, filmas nepaprasto grožio, gerai, kad ne visur dar Holivudas yra nugalėjęs.
Yra ir tikrasis nekomercinis kinas. Tokie žmonės labai neskubėdami užima auditorijas ir visą dieną klauso eilinio kelių rašytojų/poetų/kūrėjų disputo apie nūdienos žmonių susvetimėjimą, visko, ir netgi knygų (Knygų!) rašymo komercializavimą, kai viskas yra matuojama euru, o tikro kūrėjo niekam nereikia ir jo niekas nesupranta (kaip taip gali būti, juk pažymėjimą turiu, narys esu su trimis aukštaisiais). Jei jūs, neduok Dieve, būsite tokiame dispute, pasiūlykite dalyviams susimokėti už prekybos centre savo eilėmis ar apysakos ištraukomis. Gal tai padės suprasti, kodėl pasaulyje reikia universalaus piniginio mato, kuris šiuo metu Lietuvoje yra euras.
Tačiau pagrindinis mugės variklis ir gyvybės šaltinis esate Jūs, brangieji – nuolatiniai akcijų ir nuolaidų medžiotojai. Kantriai stovite eilėse po pusę valandos prie bilietų, o po to su didžiule jėga braunatės tarp parodos dalyvių stendų, kurie jau ir taip būna užkimšti tokių pačių sukaitusių ir prakaituotų nuolaidų medžiotojų. Pagrindinis knygos atrankos kriterijus – kaina, tiksliau nuolaida, kurią galima gauti, o tiksliau pamatyti ant knygos viršelio ar kitur. Pamačius nuolaidų užrašus nuo 30 iki 50 proc., rankos tiesiog dreba, ir balti su ženklu X pažymėti plastikiniai maišeliai pradeda pildytis knygomis taip kaip vežimėlis Augustavo „Biedrionkos“ parduotuvėje prikraunamas pigia lenkiška dešra ir šaldyta kiauliena.
Visas vaizdas realiai primena vargingas akropolių akcijas „Jamam“. Žmonės perka bet ką, bet kiek, o po to pažiūrėsime, kaip tai panaudosime. Gal kas ir perskaitys. Anava, dėdė Sigitas sakė, kad pusbrolis Staselis iš Avižinčiaus mėgsta knygą apie gyvenimą skaityti, tai va tą knygą apie Katunskytę padovanosime jam per Kalėdas. O ir kitas knygas dovanų duosime, juk tiek sutaupėme, išlošėme.
Taip ir sukasi paprasta valstietiška logika: su nuolaidomis sutaupiau 35 Eur, už bilietą sumokėjau 5 Eur, vadinasi, 30 Eur išlošiau. Todėl už 30 Eur dabar balių padarysiu. O kad knygų nepirkęs, kurių jis nepanaudos, būtų neišleidęs 100 Eur, suvokti negali. Per sunku ir juk neracionalu. Taip ir veikia visi „Jamam“ ir, deja, toks pats yra ir pagrindinis knygų mugės mechanizmas. Ar tai padeda knygų pardavėjų ekonomikai, labai abejotina, nes po mugės normali prekyba atsistato po kokių dviejų mėnesių. Šiaip išeina klasikinė kanibalizmo schema, kai didini pardavimus savo sąskaita, parduodamas pigiau prekes per alternatyvius kanalus, bet bendroje masėje pelnas iš pardavimų net ir mažėja.
Man Knygų mugės nereikia, aš turiu paprastą skaityklę ir įsijungęs internetą galiu bet kuriuo paros metu nusipirkti knygų iš bendros 3,5 milijono knygų pasiūlos (su programėle nebereikia ir atskiros skaityklės, per mobilius įrengimus galima krautis ir skaityti knygas ). Kokių tik nėra knygų: siuvinėjimo kryželiu pamokos, irokėzų indėnų istorijos, tankų gamybos nacių Vokietijoje ypatumai, japonų pasakos ankstyvoje Meidži epochoje, Steve Jobs istorijos ir kita. Tai yra taip elementaru ir taip paprasta, kad apie jokią mugę net pagalvoti nenoriu. Tai yra knygų mugė 24/7, 365 d., dirba dieną, dirba naktį. Ir nereikia laukti, kol kas išvers, atveš į Lietuvą, išspausdins, o paskui grūstis, stumdytis ir gaišti laiką. Viskas yra online – čia ir dabar.
Labai norėčiau ir linkiu, kad visi Lietuvos gyventojai mokėtų ir galėtų naudotis galimybėmis gauti bet kokias knygas visą parą, kada jie tik to užsinori ir kad norėtų to labai dažnai. Taip pat, kad lietuviški autoriai irgi migruotų į elektroninę erdvę. Jei kam būtinai reikia spausdintos knygos, tegu gauna ir tokią, tik reikės palaukti. Ir dar palinkėčiau, kad Knygų mugė baigtų savo pasirodymą, garbingai nugultų į įstorijus klodus, kaip kažkada savo laiku buvusi reikalinga priemonė ir renginys (juk paštas ir telegrafas buvo kažkada kertinės komunikacijos priemonės). O įdomių autorių ir kūrėjų nebūtina klausytis tik vasario pabaigoje, tai galima daryti ir kiaurus metus. Juk ne spalio švenčių proga.
Geros jums knygų šventės, tikiuosi jau greitai sulauksime ir paskutinės, tada tapsime labiausiai apsiskaičiusia tauta pasaulyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.
Komentuoja parodų ir kongresų centro LITEXPO parodų grupės vadovė Milda Gembickienė:
Apie popierinės knygos likimą, mirė ji ar nemirė, ir Vakaruose, ir Lietuvoje jau diskutuojama gerą dešimtmetį. Nepaisant įvairiausių kalbų, jos gyvuoja, yra skaitomos ir reikalingos. Lygiai taip pat gyvuoja ir didžiosios Vakarų šalių knygų mugės. Faktas, kad knygos formatas evoliucionuoja, įgauna skirtingus pavidalus, o šios tendencijos atsispindi Vilniaus knygų mugėje. Čia vietą randa ir audio knygų platintojai, ir elektronines knygas pristatantys pardavėjai, ir menininkai kuriantys įprastas knygos formas peržiangiančius kūrinius. Tuo įsitikinti bus galima ir šiemet specialiai eksperimentinėms knygoms skirtoje erdvėje Oknyga/BoOk.
Knygų prekyba yra Vilniaus knygų mugės dalis, o skaitytojai čia knygas įsigyti gali be platintojų ir knygynų antkainių. Dalis jų tokia galimybe pasinaudoja, tačiau tiek pačių lankytojų apklausos, tiek ir bendros tendencijos rodo, kad mugė keturioms dienoms tampa svarbiausių kultūrinės erdvės reiškiniu, kuriame svarstomi aktualiausi ne tik kultūros, bet ir politikos, mokslo, visuomeniniai klausimai. Itin įvairūs renginiai, galimybė susitikti su kūrėjais bei rašytojais lankytojus pritraukia labiausiai, o renginių skaičiaus, bei jų lankytojų augimas rodo, kad mugė pirmiausiai yra susitikimo ir diskusijų erdvė.
Užsienio žvaigždės, garsiausi Lietuvos rašytojai dėl rinkos ribotumo puikiai supranta, kad negali tikėtis būti išpirkti milijoniniais tiražais ir nepaisant to jau 19 metų čia atvyksta pristatyti savo kūrinių, kalbėtis ir diskutuoti. Taigi Vilniaus knygų mugė – susitikimo, diskusijų, pokalbių ir naujų atradimų erdvė, į kurią žmonės pirmiausia ateina praleisti laiko, o šeimos su vaikais, per įvairias edukacines, kūrybines veiklas atranda knygą kaip džiaugsmo ir vaizduotės lavinimo šaltinį.