Tavęs aš pasiilgau, mano tu Tėvyne!
Svetur tave dažnai sapnuoju naktimi.
Šiandieną priešas laisvę tavąją sumynė;
Be vardo, be garbės vergijoj kankinies.
Ir aš iš tavo žemės, lyg vagis išvytas,
Nesurandu sau vietos, kur priglaust galvos.
Dažnai svajoju vienas: ar išauš tas rytas,
Kada ir vėl sugrįšiu žemėn Lietuvos.
Nebežinau savųjų, tų kuriuos mylėjau,
Kurie man ir šiandieną taip arti širdies.
Svetur čia, daužomas šaltųjų šiaurės vėjų,
Atsidūstu: gal akys jų neberegės…
Tavęs aš pasiilgau, mano tu Tėvyne!
Svetur tave sapnuoju naktimis dažnai.
Šiandien nors priešas laisvę tavąją sumynė,
Be vardo, be garbės nekęsi amžinai.
Pabus dar tavo sūnūs, susirinks į vieną,
Toli tavasis vardas žemėj nuskambės.
Ir pabandys dar priešas mūsų kietą plieną,
Kada laisvi Tėvynėn susirinksim vėl.
Kas jis, tas nežinomas poetas? Gal jis 1945 metais traukėsi š Lietuvos nuo artėjančio bolševizmo slibino ir užstrigo Latvijos Ziemupėje? Gal slapstėsi Latvijoje, laukdamas, kad bolševikinė audra praeis pro šalį? Gal manė, kad lietuviai partizanai sustabdys komunistinį raudonąjį tvaną? Slapstėsi su viltimi, kuri plazdėjo kaip žvakės liepsna, deja, užgesusi visam pusšimčiui metų...
Gal jis buvo kovotojas prieš bolševizmą, kurio nežinomas kapas drauge su kitais miško brolių kapais, buldozeriais buvo sulygintas su žeme ir dabar ten siūruoja jau suaugęs miškas? O gal sovietmečio fermos baigia trūnyti, nejaukiai stovėdamos vidur laukų, kaip praėjusių vergovės laikų reliktai? Išdygusios, kai pusės amžiaus komunistinė vergija iš Rytų šalelės, anot Salomėjos Nėries, užtekėjusi, užgriuvo Lietuvą, Latviją ir kitas buvusias laisvas valstybes?
Koks skirtingas ir drauge tapatus Salomėjos Nėries, mūsų tautos lakštingalos, įtikėjusios į bolševizmą, pražudžiusio talentingąją lietuvių poetę, ir šito nežinomo eiliuotojo, jautruolio jaunuolio, likimas: abu balansavo ant netekties ir mirties slenksčio. Komunistinio režimo garbintoja ir šis nežinomasis, „svetur čia, daužomas šaltųjų šiaurės vėjų“...
O, kad jis būtų likęs Lietuvos partizanų gretose! Kad būtų atsiradęs tarp tų sūnų, apie kuriuos dainavo jo širdis šiame eilėraštyje. „pabus dar Tavo sūnūs,/ susirinks į vieną, /toli tavasis vardas/ žemėj nuskambės...“
Taip ir įvyko po pusės amžiaus. Tik kur dabar tas nežinomas poetas: ar už jūrių marių, už vandenynų; ar savo šviesią galvą padėjo Ziemupėje, šalia Liepojos? O jo eilėraščio pabaiga tikrai pranašinga: jis, kaip senųjų laikų pranašas, paskelbė: „pabus dar Tavo sūnūs/ susirinks į viena/ toli tavasis vardas žemėj nuskambės.../ kada laisvi Tėvynėn susirinksim mes.“
Taip ir atsitiko, nes mūsų istorija yra mūsų mokytoja. Ir kur tu, nežinomas poete, šiandien švęsi Lietuvos šimtmečio jubiliejų? Gal būdamas garbaus amžiaus jį sutiksi toli nuo mylimos Tėvynės. O gal savo šviesią galvą ir atvirą širdį palikai amžinai ilsėtis Liepojos Ziemupės palaukėse ar miškuose...