Net ir kalbos nėra apie tai, kad to dvasiniu lyderiu buvau aš. Nešuosi tai per gyvenimą kaip vieną didžiausių savo dėmių. Ir niekad to nepamirštu. Nors ir nedidukė ta egzekucija buvo. Šatrike per užpakalį ir moralinis presingas.
Kitas klausimas – iš kur septynmečio galvoje ta neapykanta ( tiesą pasakius, pas ką jos nebuvo...) ir kodėl ta Plindžiuvaitytė tokia uždara buvo. Ne kaip visi vaikai.
Ne apie tai aš čia.
Kažkas pamatė. Mes užsižaidėme ir prisistatė tos Plindžiuvaitytės tėtis. Kaimo latrelis. Bet visai geras žmogus.
Paėmė mane už ausies ir vedė per visą kaimą visiems pasakodamas. Karts nuo karto „griūše“ pavaišindamas. Ir visąlaik kalbėjo, kad vedąs mane pas mokyklos direktorių, kuris turįs tokią mašiną blogiems vaikams, kur juos sumala.
Ilgai vedė. Visiems pasakojo. Ir visi kaimynai irgi garsiai pritarė, jog žiną, kad tokia mašina tikrai yra.
Galop aš palūžau. Pradėjau klykti „Dėdyte, atleisk. Daugiau taip nedarysiu!..“ Žliumbiau pasikūkčiodamas. Tirtėjau kaip epušės lapas.
Greičiausiai dabar tai būtų traktuojama kaip fizinis ir psichologinis smurtas. Bet tada patirtą baimės jausmą nešiausi per visą gyvenimą. Ir niekad neišdrįsau daugiau nieko skriausti. Metams praėjus pats daug kartų ginti stojau.
O Plindžiuvaitytė vaikščiojo pakelta galvyte...
Ir visai nesvarbu kodėl, iš kur, ir kaip. Tai tik duona visokiems besiknaisioti mėgstantiems ir iš to gyvenantiems. Kartais tiesiog reikia padaryti. Tai daug efektyviau už ilgus knaisiojimusis. Nes tie, su polinkiu į smurtą, stebi tuos jūsų debatus ir kikena... Kiti gi kemšasi kišenes ir taip pat kikena. Ir jų vaikai mato tą kišenių kimšimąsi. Ir mokosi...
Bičiulio komentaras: Kartą einam tokie panašūs, žiūrim klasės draugė. Truputį pasikibinom. Einam toliau – 10 rublių guli. Žodžiu, šventė. Nusipirkom po šokoladą ir namo. Po valandos ateina mergytės tėvas, sako, dviese apiplėšė mergaitę. Tėvas turbūt balso niekad nebuvo pakėlęs, visada sutardavom, bet čia sūnus plėšikas, įrodymai yra: šokoladas, grąža.... Tai bėgau ratais nuo diržo...
Tai buvo vienintelis kartas, kai gavau nuo tėvo. Gal išmokau to, kad gyvenime ne viskas akivaizdu ir taip, kaip atrodo. Toliau ir prieš tai nepamenu pakelto balso. Žinote, kaip baisu būdavo, kai močiutė su manim nešnekėdavo, kai negeras būdavau, galėdavo kokias 5 ar 10 minučių nekalbėt, Sako, nekalbu su tavim. Mano brangiausias žmogus su manim nekalba... Tai va – gal pradžiai reiktų tapt mylimiausiu, o po to taikyt tokias baisiai veiksmingas priemones.
Mano atsakymas: Blin, perskaičiau tavo komentarą dar dukart. Labai patiko ir labai gerbiu tave ir už tikrųjų priežasčių suvokimą ir už dvasingumą. Nėra reta tai tarp vyrų, bet mes linkę tai slėpti. Tokia socialinė aplinka, tokios tradicijos vargingame ir nuolat sunkumų draskomame krašte. Privalai būti tvirtas kaip uola. Kitaip pražūsi.
Nors tuos sunkiuosius kultūrinius sluoksnius išjudina tik nuoširdumas ir atvirumas. Deja, yra būtent taip. Ačiū, išmintingasis kolega. Kažkiek pavydžiu tau tavo aplinkos, kurioje augai. Manoji buvo visai visai kitokia... Deja... Ir rykštukė rankose atsiranda būtent iš suaugusiųjų pavyzdžio...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.