„Šiandien, po daugybės popierių pildymo akušerijos-ginekologijos skyriuje, gydytojas leido man pasimokyti echoskopuoti. Prašė išmatuoti vaisiaus dydį moters gimdoje ir nustatyti jo gestacinį amžių (terminas, kurį kūdikis praleido įsčiose nuo prasidėjimo momento – red. past.).
Pasikviečiau šalia kabineto laukiančią moterį vidun. Pro duris įžengė 27-erių metų gražuolė, įdegusi, pūstomis lūpomis, ilgais šviesiais plaukais, pasipuošusi atributais, pabrėžiančiais statusą. Paprašiau jos atsigulti, apnuoginau pilvą ir pradėjau vedžioti ultragarso daviklį ieškodama mažojo žmogaus moters gimdoje. Valio! Pirmą kartą echoskopuojant pati suradau tą mažutėlį. Mačiau jo judesius, mačiau širdelės plakimus, o atradimo džiaugsmą dar labiau sustiprino tai, kad vaikelis pamojavo rankute. Taip, tikrai, man kilo įspūdis, kad vaikiukas, šauniai įsitaisęs gimdoje, mojuodamas rankutėmis, bando pranešti pasauliui – „Ei, žiūrėk, aš esu!“.
Pilve augo 3,5cm ilgio, 10 savaičių vaisius. Jau buvau bepradedanti sukti ekraną, kad ir „nėštukė“ galėtų pasidžiaugti vaizdu. Klausiu:„Turbūt norėsite pasižiūrėti?“ , o ji atsako:„Ne“. Tuomet aš lėtai grąžinu ekraną į pradinę padėtį ir skaudžiai suprantu, kad ši nauja gyvybė nėra laukiama. Panašu, kad mes ruošiamės nužudymui.
Atleiskite, skyriuje tai vadinama „išvalymu“. (Tarytum po jo moteris pasidaro švaresnė, lyg koks paltas po valyklos.)
Už keliolikos minučių mergina gulėjo ant operacinio stalo pražergtomis kojomis. Anesteziologė profesionaliai nugramzdina ją į miegą, gydytojas į makštį įbruka skėtiklius, atlieka gimdos kaklelio išplėtimą (patikėkite, tai tikrai nėra švelnu).
Taigi, moteris sapnuoja trečią sapną, jos gimdoje vaisius aktyviai mojuoja rankytėmis, o tuomet daktaras vienu kojos paspaudimu įjungia vakuuminį siurblį. Akimirksniu siurblio talpa pasidengia krauju, nėštuminiais audiniais, vaisiaus dalimis. Štai ir viskas. Kelios sekundės ir jau esi „išvalyta moteris“. Tik štai kai kam tai reiškia vos prasidėjusios gyvybės pabaigą. Kartais mirtis ateina vakuuminio siurblio pavidalu, ir iš rankų žmogaus, kuris kaip tik turėtų tą gyvybę saugoti.
Gydytojas, nusimaudamas kruvinas pirštines, ištaria: „nelabai maloni procedūra“ ir išeina gerti kavos, o gražioji dama po truputį bunda iš miego, iš jos genitalijų teka kraujo upelis, visiškai pasimetusi ir sužalota ji dairosi aplink, bet šalia nėra nei vieno artimo. Turbūt kai niekas nematys, ji nubrauks vieną kitą ašarą, sės į prabangią mašiną ir toliau gyvens gyvenimą lyg nieko nebūtų nutikę.
Nekaltinu moterų, kurios pasirenka tokį kelią. Be to, dažnai už jų stovi vyrai ir tėvai, stokojantys meilės, supratimo, verčiantys priimti patogiausią sprendimą. O kur dar krūva baimių dėl ateities ir t.t.? Tik kartais atrodo, kad tokie sprendimai priimami pernelyg lengva ranka.
Galbūt, jei moterys tikrai žinotų, ką jos renkasi, jeigu prieš abortą privaloma tvarka jos būtų konsultuojamos psichologų, socialinių darbuotojų, ar net vienuolių, jeigu jos iš arti pačios pamatytų kas yra tas „išvalymas“, kas iš tiesų vyksta narkozės metu ir kas gresia po to, mes turėtume daug sąmoningesnes, stipresnes moteris-mamas ir sveikesnę visuomenę.“ – savo dienoraštyje rašė ji.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.
