Šį poros konfliktą juos pažįstantys asmenys vertina labai įvairiai. Visuomenė savo ruožtu vertina per patinka ar nepatinka kažkuris iš asmenų prizmę. O kaip viskas buvo tą vakarą? Manau, netgi tuo metu iškviesta policija negalėtų 100 procentų įvertinti situacijos teisingai. Ar tai buvo melagingas iškvietimas, ar rimtas žmogaus teisių, šiuo atveju moters, pažeidimas. Policija dažniausiai stoja „silpnesniosios“ lyties atstovo pusėn.
Mane dažnai piktina požiūris, kad visgi moteris dar laikoma silpnesniąja lytimi. Jei fiziškai, – na tuomet dažniausiai taip ir yra. Tačiau nepamirškime, jog ne viduramžiuose gyvename ir kad moteris nebėra trapi gėlelė. Tačiau, kad ir ką aršiosios šiuolaikinės feministės bekalbėtų apie lyčių lygybę – moterys savo, kaip „silpnosios“ lyties etiketę, vis dar mėgsta naudoti kaip ginklą. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai vyras grubiai šneka, „neklauso“ kaip koks ištikimas šuo duodamų „komandų“, nesielgia taip kaip moteris įsivaizduoja, kad turėtų elgtis, nenori girdėti savo žmonos šauksmų ir įžeidinėjimų (kaip kokių komplimentų ar net faktų, kad jis kvailys ir degradavęs, tuomet griebia telefoną kaip ginklą ir paskambina policijai. Jie pamato graudžiai apsiašarojusią „vargšę užguitą moterį“ ir visos žinome, kaip ašaros veikia) – štai ką pamato policija.
O vyras yra tas, kuris kaltinamas psichologiniu ar ir fiziniu smurtu – rėkė, keikėsi, grasino, pastūmė, sugriebė ir t.t . O žmona buitinio konflikto metu savo smurtaujančiam vyrui provokuojamai komplimentus barstė – mes visos juk taip darome. Juk mes moterys, kai įsiuntame ar tai būtų vyras ar moteris, įkarščio metu tikrai neužglostome ir užbučiuojame iki skausmo. Toks vaizdas, kad moteris mūsų kultūroje tebelaikoma kaip gimusi meilę ir švelnumą skleisti ir, gink dieve, ne skausmą, kaip kokios fėjos barstome į šeimos židinį tik taikos ir meilės dulkeles.
Na, tik jau nereikia tų fantazijų, kad mes, moterys, jei norime, tai negalime apsiginti ar pakeisti situacijos savo pačių šeimoje. Kad negalime eilinio buitinio konflikto (kaip panašiu ponų Jasaičių atveju) kontroliuoti ar net daryti įtakos pačios. Reikia skirti, kas yra smurtas artimoje aplinkoje ir kas yra eilinis buitinis kivirčas. Juk jų per gyvenimą kiekviena šeima turi galybę. Tad, manau, tokiais atvejais, kai moteris paskambina policijai eilinio buitinio konflikto metu, tai yra akivaizdus kerštas vyrui. Pavyzdžiui, kai nori laimėti prieš savo antrąją pusę ir kontroliuoti situaciją, kad ateityje tau užtektų tik pagrasinti: jei nesielgsi kaip nori tu, tuomet iškviesi vėl policiją.
O tai, manau, yra akivaizdus „silpnosios“ lyties psichologinis smurtas, o gal net ir fizinis, nes kartais policija naudoja ir jėgą, jei sulaikytasis priešinasi. O vyrai, nepamirškime, irgi yra žmonės
(ne robotai) ir tikiu, kad turi jausmus, nors taip garsiai jų neišsako kaip mes, moterys, ir juos bjaurus mylimosios elgesys gali paveikti taip, kad jis priešinsis tam, kas, jo manymu, neteisinga – policijos sulaikymui.
Mes, moterys, gal ir atrodome silpnos, bet esame labai gudrios ir esam linkusios fizinį silpnumą kompensuoti kitais ginklais. Tad mokame vyrus paveikti taip, kad nugalėtume kovoje, jei tik to siekiame. Mano giliu įsitikinimu – ne visada išvežtas į policijos areštinę vyras yra kaltasis. Psichologinio smurto kaip ginklo, kad jis buvo naudotas, policijai neįmanoma užfiksuoti. Moterys labai juvelyriškai gabios šį ginklą naudoti. Esu tikra, jei savo antrąją pusę ilgai vadinsi ne vardu, o kvailiu, vieną gražią dieną jis tuo patikės ir pasielgs būtent kaip toks. Juk sakoma – bet ką, net tvirčiausią asmenybę, galima privesti prie stebinančių poelgių, jei labai stengiesi.
Kvaila moteris ta, kuri nustoja stengtis dėl savo antrosios pusės, pradeda laikyti jį savaime suprantamu daiktu, nustoja gerbti ar tiesiog mylėti – vyrai irgi turi jausmus, kaip minėjau, tik mažiau juos išsako. Jei nustoji mylėti vyrą, jis nustos mylėti moterį, o be abipusės meilės ir pagarbos atsakas išeina toks, koks išeina, ir tik nuo išsilavinimo lygio santykių pabaiga priklauso. Ar bus sakomi tik bjaurūs žodžiai vienas kitam, kumščių kruša, dūžtantys indai ar tik rankos paspaudimas ir ate! Manau, viena iš priežasčių, kodėl kai įvyksta buitinis konfliktas daugiausiai girdime tik moterų balsus – taip, nes mes tos, kurios kalba! Kad ir šiuo plačiai aptariamu garsiosios poros atveju – kas kalba? Moterys, žinoma, kas gi dar?
Ir tikrai, mes kalbame ne todėl, kad turėtume ką pasakyti. Mes kalbame dažnai tiesiog, kad mes tai mėgstame daryti, pavadinkime tai, jausmų išliejimu, išsikalbėjimu, išsirėkimu, atkreipimu į save dėmesį, nes mes paprasčiausiai vienu metu turim milijonus minčių, jausmų ir t.t. Vyrai klauso. Jiems tai nusibosta, o patys mažai apie tai pasisako. Tad nenuostabu, kad mažiau gali ir kontraargumentuoti tai šnekiajai gyvenimo partnerei, šiuo atveju, oficialiai aukos vaidmenį pelniusiai personai.
Oksaną laikau arba psichologiškai labai galinga asmenybe, kadangi oficialiame renginyje ji, kaip patyrusi tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą laikėsi labai tvirtai. Net nenutuoktum, kad jai labai sunku ir skaudu dėl tokio savo mylimojo elgesio ir liūdnos jo lemties arba, kitu atveju, ji tik pikta žmona ir gudri melagė.
Pabaigai tenoriu pasakyti, kad esu ta feministė, kuri yra už lygias vyrų ir moterų teises. Nemanau, kad moteris šiais laikais (XX a. moterų teisių judėjimo kovos jau praeityje) yra silpnoji lytis. Aš lygi savo vyrui. Jei jį myliu ir gerbiu – atsakas toks pats. Jei jį žeminčiau ir engčiau, jis man atsakytų tuo pačiu. Tad jei moteris ar vyras įklimpo į santykius su giliu psichologinių problemų turinčiu asmeniu ir negali ar nenori jam padėti – tai yra rimta šeimos problema, kada turi padėti visi, kas gali: tiek artimieji, tiek įvairios tarnybos ir nesmerkti nei vienos pusės, o padėti. (Auka neretai smerkiama, kad gyvena su tokiu žmogumi, o kita pusė už tai, kad turi psichologinių problemų tarsi tai yra jo pasirinkimas).
Tačiau, kas šlykščiausia, kad tam tikri asmenys, kurie nėra tapę šio pavojingo gyvenimo su smurtaujančiu asmeniu aukomis, manipuliuoja tokia skaudžia socialine problema ir kreipiasi melagingai į tarnybas pagalbos – dėl kenkėjiškų asmeninių sumetimų. Kad įskaudintų, išgąsdintų ar kitaip paveiktų savo antrąją pusę. Taip keistai bando spręsti savo asmeninių santykių problemas. O kartais pačiu blogiausiu būdu siekia viešumo – pavyzdys socialinėje erdvėje „me too“ fenomenas, kur moterys, pasinaudojusios kitų moterų skausminga patirtimi, nusprendė tiesiog pasiviešinti, pranešusios apie netikrus ar įsivaizduojamus priekabiavimo atvejus.
Tad karštai tikiu, kad yra nederama manipuliuoti tokiomis itin jautriomis socialinėmis temomis – smurtu artimoje aplinkoje ar lytiniu priekabiavimu. Kvaila kelti netikras bangas bandant rasti lygybę tarp to, kas atrodo iš prigimties yra amžiname disbalanse – vyras ir moteris (ing ir jang). Tiesiog utopiška atrodo galimybė rasti amžiną balansą tarp lyčių visuomenėje, kuris būtų visiškai priimtinas abiems pusėms.
Gal užtenka paprasčiausio tarpusavio sutarimo? Juk net mokslas patvirtina, kad mes skiriamės, tačiau kai kas nori mus paversti lygiais t. y. vienodais. Absurdas, dėl kurio vyrai ir moterys kažin ar kada sutars. Tam, manau, prireiks ne vienos filosofų kartos, kad atsakytų į amžinuosius klausimus – ko nori moterys ir apie ką mąsto vyrai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.