Pasitikome 2018-uosius metus, o Lietuvoje problemos vis tos pačios...
Kaip kokią mantrą politikai vis kartoja: EMIGRACIJA – PAGRINDINĖ GRĖSMĖ LIETUVAI. EMIGRACIJOS PROBLEMOS SPRENDIMAS – PRIORITETAS. BŪTINA GRĄŽINTI EMIGRAVUSIUIS TAUTIEČIUS. Ar tikrai? O kam? Verslas jau pats nesunkiai išsprendė problemą. Atsigabeno ukrainiečių, kurie visai pigiai atsieina. Ukrainoje reikalai daug prastesni nei Lietuvoje, visgi Lietuvoje karas nevyksta (nors to nepasakytum dėl statistiškai didelio išvykstančiųjų Lietuvių skaičiaus – bėga iš Lietuvos kaip nuo karo). O ukrainiečiai darbininkai Lietuvoje gauna darbo, niekas nešaudo, parveža į Ukrainą šeimoms pinigų ir gerai. Lietuvos verslininkams pasisekė – rado kur blogesni reikalai nei Lietuvoje ir dar visai netoli Lietuvos sienų .
Tad kam tos bevaisės kalbos apie tai, kad reikalingi tie lietuviai, kurie išvyko iš Lietuvos? Juk yra kas labai neprašomi atvyksta ir noriai dirba – visai už nedaug. Nejau yra nuoširdžiai tikinčių, kad tos kalbos iš politikų lūpų ar verslo atstovų – kad kaip problemos sprendimas dėl besitraukiančios Lietuvos – tai patraukti grįžti emigravusius? Aš nuoširdžiai manau, kad tai šlyktus melas.
Nei politikams, nei verslui to nereikia ir tai nei vieniems, nei kitiems nereikalinga. Nes nei viena, nei kita pusė nepasikeitė, nei per nago juodymą pusė ir nenori keisti žaidimo taisyklių Lietuvoje. Tai yra – būti mažiau korumpuoti, gerbti savo piliečius ir darbuotojus, suteikti jiems daugiau galių – tiesiog būti daugiau socialiai teisingesniems savo žmonėms kaip šalyse į kurias išvyko mūsų tautiečiai. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės išvyko svetur, niekur nedingo.
Nei Lietuvos politinėse realijose, nei visame biurokratiniame aparate, nei verslo subtilybėse. O kai kurie naujai priimti įstatytmai tik dar labiau įtvirtino socialinę atskirtį Lietuvoje ir esantiems ant žemiausio socialinio laiptelio galių menkumą prieš visą sistemą. Tuomet sunku atsispirti nuo deviantinio elgesio, kai labiausiai pažeidžiamą visiuomenės narelį lydi skurdas, o socialinė, psichologinė pagalba tokia menka ir dar sunkiai pasiekiama. Paklauskite, kiek atvykėliui ukrainiečiui darbdaviai Lietuvoje atskaito uždarbio – štai jums atsakymas, koks požiūris Lietuvoje į žmogų kaip darbuotoją tepasikeitė. O apie visa kita – politikus ir visus jų kasdienius skandalus, reformą po reformos, ribojimus ir draudimus, susitepusius politikus, STT ir FNTT taršomas partijas ir nacionalinę televiziją bei susiteršusius žurnalistus (kuriais manė galį pasitikėti eiliniai Lietuvos žmonės ir bent iš jų išgirsti tiesą, o ne nupirktą „tiesą“ ir eterį) t.t Net koktu ir kalbėti.
Juk niekas Lietuvos realijose nepasikeitė. Tad kodėl kažkas norėtų nuo viso to pabėgęs grįžti atgal?
O ir pati Lietuvos visuomenė yra gana smarkiai susiskaldžiusi daugeliu aspektų, tuo pačiu ir emigracijos klausimu. Yra grupė žmonių, kurie sveikai ir normaliai žiūri į tai, maždaug – tokia realybė, tai vyksta, tad tenka tai priimti kaip faktą. Yra grupė žmonių, kurie pyksta – dažniausiai dėl paties reiškinio, nes tai juos paveikė emocionaliai – neteko draugų, artimųjų, tad ir pyksta, o pyktis tenka šaliai ir žmonėms kurie kuria tokią šalį, iš kurios norima išvykti ir nebegrįžti. Ir yra grupė žmonių, kurie sako – ir Lietuvoje galima gerai gyventi, juk aš tai gyvenu (negi sakysi, kad blogai?), o emigrantai yra blogi žmones, kurie nepripažįsta to fakto ir paliko šią puikią nuostabią šalį dėl lengvesnių ir didesnių pinigų. Vos ne tėvynės išdavikai, o kartais tiesiog nevykėliai.
Toks Lietuvos paveikslas – susipriešinę daugeliu klausimų žmonės, nes turi skirtingą patirtį, skirtingą išsilavinimą ir auklėjimą. Gal ir normalu? Juk visose šalyse panašiai yra. Visuomenė visur marga. Tik jaučiu vieną ryškų skirtumą. Mūsų lietuvių nebelieka kas jungia draugėn. Dėl ko mes visi sutartume. Mus daug kas skaldo ir vis mažiau kas jungia. Tai, kad esam bendrapiliečiai turėtų mus jungti, o ne skaldyti. Toks vaizdas, kad tiek buvusių valdžioje tiek ir dabartinės valdžios atstovų tikslas vienas ir tas pats – skaldyti tautą. O kalbos apie tautos susijungimą draugėn (net ir iškilmingo šimtmečio minėjimo akivaizdoje, kuomet visi turėtume jaustis patriotiškai pakylėti) atrodo kaip absurdiški plepalai.
Juk valdžios atstovai nieko kito pastaruoju metu nedaro kaip tik skaldo ir valdo – nepaisydami to, kad visi jų pastaruoju metu priimami įstatymai, draudimai ir vis didesnė visuomenės narių kontrolė (tarsi neįgalių už save atsakyti individų) kelia suirutę šalies viduje ir atgraso nuo gyvenimo kūrimo tokioje destrukcinėje visuomenėje.
Kas tokio pozityvaus įvyko, kad ir per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje? Turiu omenyje, kokie esminiai TEIGIAMI pokyčiai. Bet kurioje srityje – švietimo sistemoje, smulkaus verslo kūrimo srityje, socialinėje srityje, kultūros ir kitose neišvardintose, ar iš esmės pasistūmėta į priekį? Ar kas nors pasikeitė į gera? Ar įvyko kokia esminė permaina, kad galėtume pasakyti, jog judame į priekį, kad galėtume išdidžiai pareikšti, kad bent čia Lietuva smarkiai stumiasi į priekį ir toje srityje viskas gerėja, o ne kad šiaip ne taip kapanojamės ir kažkaip suduriame galą su galu.
Daugumoje sričių, bendrame Europos kontekste juk esame statistikos dugne. Tad apie kokią viltį, susigrąžinti jau išvykusius Lietuvos piliečius ar išvyksiančių sustabdymą gali būti kalbama – tai tik paranojiški valdžios žmonių paistalai, nes per pastaruosius metus, kai vyksta intensyviausias susisukusio rūpintojėlio stiliumi politikų aimanavimas – kokia didelė bėda yra emigracija, juk jie nieko – visiškai nieko – realiai nesiėmė daryti, kad bent kurioje nors srityje Lietuva rodytų aiškų progresą ir kad jos žmonės matytų Lietuvą kaip šalį, kurioje jie turi ateitį, kurioje jie gali saugiai kurti gyvenimus, galėtų saugiai jaustis pasenę, jaustųsi šalies visaverčiais nariais ir kūrėjais.
Jokioje srityje nepadarytas progresas verčia manyti, kad taip ir toliau Lietuva tabaluosis kažkur Europos dugne, o jei tu liksi joje, tai tabaluosies kartu su ja, nes Lietuvoje be bendruonenės ir palaikymo, kitaip tariant, „stogo“ – esi niekas, tik bebalsis statistinis vienetas. Ir tai nesikeičia, kaip visa kita Lietuvoje nesikeičia – tik inertiškai trypčojama vietoje tikintis, kad savaime kažkas vis dėl to pasitaisys. Kad gal tie lietuviai vieną dieną dėl didelių sentimentų vis tik sugrįš. Ir vėl visi dideliame draugų būryje (kaip kokiame sovietiniame plakate su pioneriais) suksim ratelius – kad ir be didelių perspektyvų, bet su didele meile tėvynei širdyje.
Pananašu, kad politikos elitas taip viską įsivaizduoja – tyliai viliasi ir svajoja vis, todėl ir nesiima realių darbų. Žiūri pro langą į Lietuvą ir tikisi, kad vaizdelis vieną dieną savaime pasitaisys.
Hmm... Su artėjančiu šimtmečiu – be Vyčio skulptūros, be seniai žadėto nacionalionio stadiono ir su griūvančiu Gedimino kalnu, bet bent jau be kokio idiotiško ta proga išdygusio antro meniško vamzdžio kitoje Neries upės pusėje. Pasistenkime išlikti pragmatiški ir šalto proto. Nustokime skalyti be reikalo kaip pasiutę šunys.
Labiausiai, šiais Naujaisiais metais, to linkiu mūsų politiniam elitui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.