Žodžiu, mano mažajam – trys mėnesiai. O Naujus metus sutikti sugužės nemažas būrelis draugų. Irgi su visokio amžiaus mažiukais. Nusimato tikros linksmybės – ir su ašarom, ir su lopšinėm, ir su dainomis.
Nuo ryto sukuosi kaip bitutė. Kepu pyragą, tarkuoju sūrį tuo metu taip mėgiamoms pikantiškoms salotoms, česnakiuku trinu dar karštą aliejuje keptą duonytę. Tuo pačiu skalbiu, visus radiatorius apkraunu sūnaus šliaužtukais. Bet telpa toli gražu ne viskas, tad palutes išdžiaustau ant virvių, ištampytų išilgai virtuvės, palubėje. Ir dar uždegu visus keturis dujinės viryklės degiklius, kad šilumoje viskas kuo greičiau išdžiūtų – juk tuoj vėl jų reikės, o skalbti nebus kada. Tada puolu maitinti mažojo, migdau. O kaip tyčia, žviegia lyg pjaunamas, o man galvoje vaišės, ir kad pyragas nesudegtų, ir dar namus susitvarkyti reikėtų.
Na, mažylis pagaliau užmiega ir aš pirmu taikymu lekiu į virtuvę. O ten – GAISRAS! Virš viryklės kaboję vystyklai išdžiūvo, tapo lengvučiai, karšto oro gūsis juos pakėlė, kuo gražiausiai nukabino nuo virvės ir... užmetė ant liepsnos, kur jie užsidegė, o nuo jų pradėjo liepsnoti iš vytelių pinta pintinė, kurioje laikiau svogūnus, nuo jos – taburetė, spintelės šonas ir tik per plauką neužsiliepsnojo užuolaidos. Nežinau, ar kada nors gyvenime buvau labiau išsigandusi. Visa laimė, kad vonioje, plastikinėse vonelėse, tebestovėjo neišpiltas vanduo, kuriame skalbiau vystyklus. Net griūdama tempiau jį ir pyliau ant ugnies. Ir net kompotą su visais džiovintais obuoliais, kurį buvau išvirusi vakarui ir pastačiusi atvėsti. Žodžiu, ugnį užgesinau.
Bet vaizdelis vurtuvėje buvo tikrai nekoks. Ir kaip gailėjau sugadintų baldų – juk per tokius vargus buvom juos gavę! Aišku, ir grįžęs vyras nebuvo maloniai nustebintas tokių mano nuotykių. O blogiausia, kad tai dar nebuvo bėdų pabaiga!
Kitą dieną, sugrįžę po Naujų metų sutiktuvių, prisistatė apačioje esančio buto savininkai. Pasirodo, per lubas į jų virtuvę subėgo visas mano supiltas vanduo! Ir taip pat nukentėjo ant sienų kybojusios spintelės, ir sienų apmušalai, ir net grindys. Man net akys ant kaktos išsprogo, kai nuėjau ir pamačiau, kaip ten viskas atrodo.
Taigi toks tad buvo mano Naujametinis košmaras. Labai brangiai jis mums kainavo. Juk apie jokį būsto draudimą tada net nepagalvodavome, tad visus nuostolius kaimynams turėjome apmokėti patys. O dar savi baldai ir aprūkusios sienos...
Nuo tada kaskart sutikdama Naujus metus vis prisimenu tą savo sukeltą gaisrą, o vyras niekada nepraleidžia progos, pamatęs ugniagesių automobilį, bakstelėti jo pusėn pirštu ir pamerkti akį. Tik man, tiesą sakant, tas jo juokelis nė kiek nejuokingas. Vis dėlto gerai, kad viskas dar taip laimingai baigėsi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.