Taip metai iš metų valstybės biurokratinis aparatas kaip tautos šauklys praneša tragiškus statistinius duomenis apie mūsų nykimą.

Tauta, rodosi, susidvejina su avių banda, kuri be sumanaus, charizmatiško aviganio leidžiasi išžudoma vidinių vilkų. O kodėl lietuviai taip panoro susitapatinti su bejėgėmis avelėmis, ėdančiomis žolę ir laukiančios, kol jas nukirps? Galbūt visai nenori, bet tik taip suvokia jas supantį pasaulį?

Tipiniai ekonomistai, politologai sakytų, kad kalta socialinė nelygybė, politinės valios trūkumas ar bandytų įrodyti emigraciją kaip natūralų fenomeną: emigravome ir prieš šimtą metų, tai nėra ko pergyventi. O galbūt problema slypi kažkur anapus, per šimtus metų sukaupto tautinio mentaliteto praduose?

Tokio ypatingo tautinio mentaliteto ištakų toli ieškoti nereikia. Šiuolaikinės lietuvių tautos tėvas – baudžiauninkas valstietis: žmogus-nuosavybė, kurio balsas lieka amžinai įspraustas gerklėje. Iš kartos į kartą perduodama tokia gyvenimo rykštė privedė lietuvį prie natūralaus uždarumo, elegiškumo, vidinio jausmingumo (aliuzija į Lietuvos kino padangę). Negalėdamas savęs išreikšti išoriškai individas apsistatė vidinėmis sienomis nuo vergiškos tikrovės, vietoj atviro protesto pasirinkdamas tylią panieką aplinkai.

Šimtus metų puoselėta baudžiauniškumo tradicija, sustiprinta komunistinio visuomenės eksperimento nokautavo statistinį lietuvį. Šiandien patirdamas visą neoliberalistinės ekonomikos grožį, persunktą vidine valstybės stagnacija ir politine pornografija, jis, kaip ir jo protėviai, renkasi tylaus susitaikymo – emigracijos kelią. Tai atspindintis pavyzdys būtų šiuolaikinės Lietuvos gyventojų protestų kultūros, išreiškiant savo balsą, nebuvimas – paskutinis sankcionuotas profsąjungos streikas įvyko prieš daugiau nei dešimtmetį, Vilniaus viešajam transportui kovojus dėl neišmokamų atlyginimų.

Ar yra būdas išeiti iš savo tautinio mentaliteto rėmų? Taip. Atsigręžimas į save, suvokimas kuria linkme kaip tauta norime eiti duotų filosofinę pradžią. Šūkis „Pirmiausia švietimas“ ilgainiui padėtų stabilizuoti padėtį: prioritetinis lėšų skyrimas švietimo sistemai; jos programos orientavimas į individo laisvę ir meilę valstybei; mokytojų ir dėstytojų kardinalus algų kėlimas ir gerbiamos profesijos įvaizdžio grąžinimas būtų esminiai žingsniai lietuvių tautos išsaugojimui ir naujam sužydėjimui.

Tokio sprendimo įgyvendinimas prilygtų Mozės žygiui per dykumą, aišku, vidiniai tautos amortizacijos mechanizmai gali nebeatlaikyti globalizacijos spaudimo, bet pabandyti verta.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.