Tačiau vienas sapnas nedingo. Ir ryte, ir ilgą laiką po to, ir net dabar, praėjus ne vieneriems metams aš jį prisimenu. Gal todėl, kad jis tikrai pakeitė mano gyvenimą. Ir nors tuo metu atrodė, kad be reikalo paisiau sapne gautų įspėjimų ir patarimų, dabar esu tikra: jie buvo protingi ir teisingi.
Taigi, tuo metu mudu su vyru buvome ant skyrybų ribos. Tiesą sakant, blogesnių tarpusavio santykių nė neįsivaizduotumėte. Ir blogiausia, kad nesugebėjome vienas kito nei klausytis, nei girdėti. Kiekvienas laikėmės įsikibęs savo teisybės, principų ir užsispyrimo. O juk turėjome du mažamečius sūnus!
Miegojome, žinoma, atskiruose kambariuose. Aišku, abu kankino nemiga, ir abu tai jautėme iš vartymosi lovose, atodūsių, lakstymo į vonios kambarį. Deja, vyrui tekdavo praeiti pro mano lovą, ir jis net šnypšdavo pėdindamas pro šalį. Supratau, kad neapykanta (beje, abipusė) jau valdo mus labiau negu sveikas protas.
Bet štai vieną naktį susapnavau savo močiutę. Ji sėdi sau po obelimi savo senojoje sodyboje (ten aš su broliu ir pusseserėmis leisdavau savo vaikystės vasaras), tokia rami, su žilomis plaukų sruogomis, kyšančiomis iš po baltos skarelės, ir lyg tiesia į mane ranką, lyg kviečia prisėsti greta. Bet aš negaliu prie jos prieiti – kojos tarytum suakmenėjo žydinčių linų lauke. Ir tada močiutė pati eina link manęs – visa apšviesta saulės, besišypsanti. Tiesia man žydinčią obels šakelę ir sako: „Vaikeliuk, neskubėk. Žinok, jis tikrai yra tau skirtas žmogus. Jis geras, ir niekas dar neprarasta, tik tu nusipurtyk visus savo ožius, pasikalbėk su juo. Vaikams reikia tėvo. Gyvenimas niekada ir niekam nebūna lengvas. Ir barniams didelių pastangų nereikia. O štai norint sugyventi gražiai jau reikia dėti pastangas. Taigi žygiuok namo ir dėk jas. Dėk iš visų jėgų”.
Ir močiutė nutolo per žydintį obelų sodą, o aš likau linų lauke. O nubudusi apsiverkiau. Ir taip raudojau, kad net vyras susidomėjęs stabtelėjo ir neatrodė panašus į šnypščiančią gyvatę.
Keletą dienų dar vis vijau savo ryškaus sapno vaizdinius į šalį. Bet kuo toliau, tuo buvo sunkiau tai daryti. Ką beveikčiau, močiutės paveikslas vis iškildavo ir iškildavo prieš akis. Ir tie žodžiai... Pamenu, apatariamame sapne ji dar pasakė: „žinok, kad net blogas vyras visada yra geriau negu joks vyras.“ Na, čia jau aš su močiute visiškai nesutikau. Bet pamažu, pamažu, pamažu, man net pačiai to nejaučiant, sąmonė ėmė keistis. Į savo vyrą pradėjau žiūrėti jaunystės akimis. Vis dažniau prisimindavau, kaip juo susižavėjau, kaip nedrąsiai jis man asistavo, kaip iš lėto įsibėgėjo mūsų draugystė, vėliau peraugusi į meilę. Tad iš tiesų – o kas gi nutiko, kad tapome tokie svetimi? Juk į mūsų santykius nebuvo įsivėlęs joks trečias žmogus.
Taigi nusprendžiau vis dėlto susapnuotų savo močiutės patarimų paisyti. Pradėjau eiti savo vyro link. Mažais ir nedrąsiais žingsneliais žingsniuoti atgal. Ir nors tai buvo nelengva, nors dažnai nukentėdavo mano išdidumas, po keleto mėnesių pajutau tirpstant ledus. Ir štai dabar mudu vis dar esame drauge. Vyresnysis sūnus jau greitai baigs mokyklą. O neseniai man ir vėl prisisapnavo močiutė. Ir sapnas vėl buvo kaip niekad ryškus. Ji šypsojosi, laikė mane už rankos ir beveik visą laiką tylėjo.
Tepamenu vieną trumputį jos sakinį: teiginį, o gal klausimą: „O ką gi aš tau sakiau?”.
Ačiū, Močiute.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.