Tačiau prieš porą metų, jeigu taip galima pavadinti, įvyko mano kalėdinis stebuklas. Buvo sunkūs metai, trūko pinigų, atrodė viskas slysta iš rankų ir taurelė tėra vienintelė paguoda šiame nelengvame gyvenimo kelyje. Kai užeidavo daugiadienės, niekas pasaulyje neberūpėdavo – tik kaip gauti daugiau išgerti. Viso to išdava – labai neatsakingas elgesys: nepasirodydavau darbe, pritrūkus pinigų, knisdavausi žmonos rankinuke ar vaikų taupyklėse, tai pastebėjusi šeima vis labiau pyko, o kartais ir mėgindavo atvesti į protą, grasindavo, jog tokiu elgesiu galiu sužlugdyti tiek savo asmeninį, tiek profesinį gyvenimą. (Kad ir neužėmiau aukštų pareigų, bet darbdavys tikrai nebuvo patenkintas dėl mano pravaikštų).
Taigi, kaip ir minėjau, atrodė, kad viskas ritasi velniop, kol žmona ir vaikai likus savaitei iki Kalėdų nepasisodino manęs svetainėje dar vienam pokalbiui. Jie visi atrodė ramūs, bet ir kiek susikrimtę. Mylimoji pradėjo kalbėti apie jos vienintelį norą, kurį tikėjosi mane įgyvendinant. Paklausiau, koks jis būtų – atsakė, kad negerčiau bent nuo Kūčių iki šv. Kalėdų pabaigos. Kitaip – tarp mūsų viskas baigta, ir ji išsikraustys su vaikais gyventi kitur, o mane paliks vieną kovoti su savo priklausomybe alkoholiui.
Iš pradžių man tai pasirodė juokinga, juk aš tikrai galiu negerti tris dienas! Koks aš alkoholikas – nevaikštau paraudusiu veidu, neskleidžiu nemalonaus kvapo ir nesiknisu konteineriuose, nesu tas „tipinis“ raudonanosis, kad man nereiktų gerti, juo labiau per šventes. Tačiau žmona tik šyptelėjo ir pakartojo savo prašymą. Sakė padaryti tai ne tik dėl jos ir vaikų, bet ir dėl savęs.
Taigi greitai ėjo tos dienos ir kiekvienas įtampos žiupsnelis kėlė stresą ir kartu norą pakelti stikliuką ar bent jau išgerti alaus bokalą. Atėjo vidinės kančios metas – ar vėl viską nuplauti svaiginančiu gurkšniu, ar pagaliau pripažinti, jog turiu bėdą ir kaip bebūtų liūdna ar nesmagu, bet man gerti, vadinasi, išvis negalima. Visgi nusprendžiau išsikalbėti. Pasakiau vėliau žmonai, kad stengiuosi iš anksto susilaikyti ir man labai sunku. Ji tik susigraudino ir teigė, kad mane myli ir palaiko, bet kitu atveju mūsų šeimai ateitų galas. Verkėm abu. Supratau, ką man reiškia namiškiai.
Taip praėjo savaitė ir nors ir labai norėjau paslysti, bet sulaukiau Kūčių blaivus. Dėl manęs nedarėme didelio pokylio, ant stalo nebuvo alkoholio butelių, nekvietėme kitų išgerti mėgstančių artimųjų. Viskas tam, kad man nekiltų pagundos. Susėdę prie stalo valgėme skaniuosius dvyliką patiekalų, dalijomės savo norais ir pats pagaliau supratau, ką galiu prarasti – ne alkoholį, o šeimą, kuri ir buvo tikrasis gyvenimo ramstis. Taurieji gėrimai niekada tau neduos patarimo ar neapkabins, nepaguos, kai tau sunku, tik sukels dar gilesnę depresiją.
Taip ir praleidome drauge tas kelias blaivias dienas, po kurių aš supratau – viskas. Daugiau jokio alkoholio. Nebijokite, netapau kažkokiu atsivertusiu šventuoliu, bet pripažinau problemą ir susidėliojau prioritetus. O mano prioritetas visgi buvo šeimos išsaugojimas ir visos svaigios linksmybės telieka praeityje ir praeičiai.
Pabaigai tik tiek pasakysiu – mano kalėdinis stebuklas negerti per žiemos šventes man atnešė daug daugiau nei tikėjausi – sugrąžino ryšį su šeima, padovanojo naujų hobių ir kitokį santykį su darbdaviu bei kolegomis. Gal kam nors ir tapau negeriančiu keistuoliu, bet bent jau sau tapau tikrai laimingu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kalėdinis stebuklas gali įvykti netikėtai, bet įsiminti ilgam. Kartais sutikti seniai matyti žmonės ar geraširdis poelgis praskaidrina šį tamsųjį sezoną.
Pasidalinkite jūsų gyvenimui įtaką padariusiu kalėdiniu stebuklu, siųskite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kalėdinis stebuklas“ arba spauskite apačioje pilką mygtuką. Būtinai nurodykite savo kontaktinius duomenis: el. paštą, vardą ir pavardę, teksto publikavimui pažadame anonimiškumą.
Geriausio teksto autoriui padovanosime Ingar Johunsrud knygą „Vienos kraujas“.