Taigi, kai baigėme mokyklą, baigėsi ir mudviejų meilė. Pasukome skirtingais keliais, į skirtingus miestus, skirtingus universitetus. O ten – pašėlęs studentiškas gyvenimas... Ten pirmą kartą paėmiau į rankas cigaretę, ten supratau, ką reiškia bloguoti po per didelio kokteilių kiekio, ką reiškia nubusti svetimame kambaryje ir nesusivokti, kaip čia atsidūrei. Na, dabar net truputį gėda rašant tokius žodžius, bet realybė buvo tokia. Ir, ko gero, didžiajai daugumai esamų ar buvusių studentų visa tai taip pat teko patirti. Žodžiu, savo pirmosios meilės net nepasigesdavau.
O jei ir pasigesdavau, jei pagalvodavau, jei ir pasiilgdavau tos ramybės, kuri visuomet apgaubdavo, kai būdavau su juo, tai tik su apmaudu, kad... tai jis kaltas dėl mūsų išsiskyrimo, kad jis nedėjo pastangų mane išsaugoti, per retai skambino, per mažai rašė, neatvažiuodavo, o ir šiaip – tiesiog metė mane ir įsisuko į smagų studentišką gyvenimą. Aš, žinoma, kalta nebuvau...
Vis dėlto reikėjo ne tik linksmai gyventi, bet ir mokytis. Ir tas linksmas gyvenimas, tie visi vakarėliai kartais jau būdavo labiau monotoniški ir nykūs negu linksmi ir įdomūs – po jų tik tekdavo gaišti laiką bandant kompensuoti miego ir geros savijautos trūkumą, o dėl to nukentėdavo mokslai. Na, žodžiu, papuoliau lyg ir į uždarą ratą.
Tačiau vieną dieną, pačiame sesijos įkarštyje, sužinojau, kad susirgo mūsų mylima auklėtoja ir buvę klasės draugai organizavo kelionę į sanatoriją jos aplankyti. Prisijungiau prie kompanijos. Žinoma, prisijungė ir mano pirmoji meilė. Bildėjome kone per visą Lietuvą, ir smagiam klegėjimui nebuvo galo: dalinomės prisiminimais, pasakojome apie savo studentišką gyvenimą. O aš akies krašteliu vis stebėjau savo Paulių, kuriam tąkart teko vairuoti automobilį. Koks jis man pasirodė gražus! Koks rimtas, tvarkingas! Bandžiau įsivaizduoti jį savo kompanijoje, su kuria leisdavau laiką, ir nepavyko: jis tiesiog nederėjo prie visų tų neatsakingų „plevėsų“.
Ir, deja, skaudžiai suvokiau, kad dabar jau būčiau Pauliui netinkama mergina: per daug atsipalaidavusi, pasidavusi malonumams, apleidusi pareigas. Deja.
Tačiau akies krašteliu mane stebėjo ir Paulius. Jaučiau tai, tik negalėjau suvokti, kokios mintys sukasi jo galvoje. Buvo praėję beveik ketveri metai, kai vienas kito nematėme. Tad kai tik nuvažiavome, kai gavome progą akis į akį pasišnekučiuoti, rodos, akimirksniu sugrįžo ir seni laikai.
Štai taip vėl tapome vienas kitam artimi, svarbūs ir brangūs. Mūsų auklėtoja, taip nelemtai ištikta insulto, vėl suvedė mus, kad jau daugiau niekada neišsiskirtume.
Labai susikaupusi, užmerktomis akimis vieną vakarą išpažinau savo mylimajam visas savo studentiškas nuodėmes ir kaltes. Ir kaip nudžiugau, kad ir jis, susikaupęs ir užmerkęs akis, turėjo ką man papasakoti. Pasirodo, nebuvo toks jau šventuolis, ir taip pat mėgavosi savo studentišku gyvenimu. Tačiau svarbiausia, kad sugebėjome užbraukti brūkšnį ir nesižvalgyti atgal. Po trejų metų susituokėme.
Ir kaip toje pasakoje: gyvename ilgai ir laimingai... Tikiuosi, kad antras „dublis“ yra mums abiem paskutinis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sakoma, vieno santykių laimės recepto nėra, todėl kviečiame DELFI skaitytojus dalyvauti Piliečio konkurse ir pasidalinti patirtimi, kaip elgėtės situacijose, kai buvo sunku pamiršti savo buvusįjį ir širdis sakė viena, o protas – kita.
Pasidalinkite savo istorijomis ir laimėkite prizus – pirmosios vietos: Monicos McInerney knygą „Lemtingas laiškas“, antrosios: Indrės Valantinaitės „Trumpametražiai“ ir trečiosios: Chiara Gamberale „Prašau keturis šimtus gramų meilės“.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šansas“