Kol gyvybingi, darbingi ir darbštūs piliečiai svajoja apie svetur atsiradusias galimybes plėsti savo verslą, kūrybines idėjas, ar tiesiog – norą uždirbti kelis kartus daugiau nei gimtojoje šalyje, už kelių tūkstančių kilometrų likę šeimos nariai, artimieji, neretai jaučiasi vieniši, nereikalingi, nesugebantys integruotis į visuomenę.
Taip, tiesa, kalbama apie tuos, parimusius ant palangės ir žiūrinčius į tolį – pagyvenusius, senyvo amžiaus žmones. Ką daryti, kai neturi su kuo kalbėtis, neturi kieno paprašyti arbatos puodelio ar stiklinės vandens, neturi anūkų dovanoto ir žiemą taip reikalingo, šildančio pledo? Senelių namai? Taip, pateisinami tik vienu vieninteliu atveju – kai neturi šeimos, vyro, vaikų, anūkų... Kada gi senelių globos namai gali tapti užuovėja?
Liūdina tautiečių požiūris į senelių globos namus
Šaltumu dvelkiančios svetimo kambario sienos, rūsti vienatvė, ausyse spengiantys vienišumo aidai, abejingi ir susvetimėję darbuotojai – kokiais tik epitetais šiandien neapibūdinami senelių globos namai.
Pripažinkime, kad Lietuvoje, dalies piliečių nuomone, senelių globos namai skirti išvengti rūpesčių su vyresniąja karta: vaikai ar anūkai tiesiog išveža juos globoti svetimiesiems. Neretai pasakoma ir net labai šiurkščiai: „atidavė į prieglaudą“. Ši frazė grindžiama dideliu susvetimėjimu tarp pačių artimiausių žmonių. Blogiausia, kad šiais laikais, kada visai nesudėtinga palaikyti ryšį telefonu ar kompiuteriu, artimųjų kartais visai nėra ir neturi galimybės su kuo tiesiog persimesti bent keliais žodžiais.
Tokiu atveju senelių globos namai būtų kaip išsigelbėjimas nuo stigdančios vienatvės. Visgi, neseniai viename straipsnyje prie nuotraukų iš pensiono gyvenimo buvo komentuojama: „Gal padėti tėvams oriai užbaigti savo dienas turėtų geri vaikai, o ne valstybė? Juk tėvai padėjo mums atsistoti ant kojų. Rūpinosi, mylėjo, gerbė, augino, tačiau mes paliekame juos senatvėje...“. Vienas ar keli komentarai pernelyg šviesaus ir optimistiško vaizdo nepiešia, tačiau parodo pagarbą senatvei.
Visų pirma, būtina keisti požiūrį į dar sovietmečiu prigijusį senelių globos namų įvaizdį. Senelių namai savaime nėra blogis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Šveicarijoje, dabar yra pensionų, kuriuose garbaus amžiaus žmonės gyvena atskiruose butuose. Jie vadinami senjorų namais ir ši gyventojų autonomija labai gerbiama. Atsižvelgiant į tai, kokia pagalba yra teikiama, vieniems senjorams atnešami laikraščiai, kitiems – gaminami individualūs patiekalai ir pan. Egzistuoja ir tokių senelių globos namų, kuriais rūpinasi vienuolės (Italija, Olandija).
Ten gyvenimas santykinai nebrangus, o priežiūra – gera ir širdinga. Balatono ežeras Vengrijoje mėgstama ne tik turistų, bet ir pagyvenusių žmonių poilsio traukos vieta: dabar čia veikia senelių globos namai. Nors Vokietijoje kainos itin didelės, tačiau senelių globos namuose teikiamos paslaugos vienos kokybiškiausių. Taip, tiesa, Lietuvoje šalia neišspręstų socialinių problemų turime ir menką senelių globos namų finansavimą, tačiau Vakarų Europos žmonės bent jau nesmerkia tų, kurių artimieji senatvę leidžia institucinėje priežiūroje ir padeda tiems, kurie tiesiog neturi galimybės tenkinti šilumos, meilės, saugumo poreikių šeimoje. Ten, kur vėjais neretai išskrenda milijonai, skiriami nesėkmingiems, nevykusiems projektams, pamirštama, kad senelių globos įstaiga gali būti ta terpė, kurioje bus stiprinami tarpusavio santykiai, pagarbos, atsidavimo jausmai, socialiniai ryšiai ir kt. Taigi, šalia neigiamo požiūrio dar trūksta ir lėšų, geros valios ir noro teikti visokeriopą pagalbą.
Visgi Lietuvoje atsiranda žmonių, siekiančių atkakliai ir ryžtingai spręsti socialines problemas. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti kai kuriems tautiečiams jau turbūt žinomas Žydrūnas Eimutis, kuris, veikdamas savo iniciatyva ir gera valia, Švenčionių rajone Adutiškio miestelyje įkūrė reabilitacijos ir slaugos centrą. Jauki, šilta, vakarietišką stilių primenanti Adutiškio senelių namų atmosfera nė iš tolo neprimena sovietmečiu pulsuojančios institucinės priežiūros. Adutiškio senelių namų įkūrėjo tikslas – dirbti mylinčia širdimi: jis neskaičiuos, kiek kartų nusišypsoti, kiek kartų palaikyti už rankos ar paklausti „kaip laikaisi“. Tad važiavimas gyventi į Adutiškio miestelyje įsikūrusius senelių globos namus veikiau primintų keliavimą į sanatoriją, kurią supa jauki aplinka, gamta, medžiai, upelis, visiškai šalia (už 200 metrų) didelė graži bažnyčia.
Visgi, daugelis senelių labai priešinasi jų atidavimui į globos namus, nes mato tai kaip siuntimą į kapus, apleidimą ar nedėkingumą, todėl Adutiškio miestelyje įsikūrę senelių namai siūlo tiesiog pabandyti pagyventi globos namuose. Artimo žmogaus nebūtina išvežti ir nuteikti, kad čia jau visam laikui. Galima susitarti, kad jis pagyvens mėnesį ar kelis, o po to nuspręs. Galų gale, šeima gali pasiimti savo mylimą žmogų savaitgaliui, o darbo dienomis ramiai dirbti. Blogiau, kai visai artimųjų nėra, tuomet senelių globos namai tampa tikra užuovėja nuo vienatvės ir ne taip giliai juntamas atitrūkimo jausmas.
Senelių globos namų svarba
Nepamainomas reikalingumo ir socialinio aktyvumo jausmas yra svarbus kiekvienam žmogui. Ypatingai tiems, kurie neturi šeimos, artimųjų – bendravimas su panašiais į mus tampa puikus būdas stiprinti ir išsaugoti bendravimo įgūdžius, socialinius ryšius. Be to, psichologai teigia, kad žmonės paprastai renkasi į draugus, bendravimo partnerius tuos, kurie yra panašaus amžiaus, tos pačios lyties, tos pačios socialinės padėties (pavyzdžiui, vieniši asmenys) ir pan.
Aplinka, kurioje gyvena panašaus amžiaus žmonės, skatina bendravimą tarp grupės narių, didina pasitenkinimą tiek savimi, tiek gyvenamąja vieta, todėl senelių globos įstaiga yra tinkama terpė stiprinti tarpusavio santykius. Labai svarbu tai, kad yra įstaigų (pvz., Adutiškio senelių globos namai), kuriuose vyksta daug kūrybinių užsiėmimų. Žaidimai, piešimas ir kitos panašios veiklos priskiriamos prie puikios atpalaiduojančios terapijos, skatinančios psichomotorikos veiklą, palaikančios mąstymą, be to, tai vienas iš būdų leisti laiką ir nelikti vienatvėje.
Iš tiesų, daugelyje senelių globos namų vyrauja neformalūs santykiai, kurie paremti pagalba, pagarba ir pasitikėjimu vienas kitu. Svarbu keisti nusistovėjusias mūsų nuostatas, požiūrį ir ieškoti galimybių, kaip būtų galima gerinti senelių globos įstaigų įvaizdį ir teikiamų paslaugų kokybę.
Juk kažkas mums padėjo dabar stovėti ant kojų, būti tuo, kuo esame dabar, tad kodėl negalime prisiminti tų žmonių? Artėjant gražiausioms metų šventėms, nepamirškime tų, kurie galbūt yra vieni, tačiau nori jaustis reikalingi!