Kalbant trumpai neverta suteikta antro šanso po išsiskyrimo. Žmonės nesikeičia, o jų elgsenos modelis valdo juos iki pat gyvenimo galo. Prieš savaite feisbuke žiūrėjau pažįstamos merginos vestuvių nuotraukas. Dar prieš du mėnesius ji su pasitenkinimu darė man minetą ir tuo metu žiūrėjo į akis, o dabar su šypsena bučiuoja savo vyrą, su kuriuo jau draugauja kažkur šešerius metus. Prieš ketverius jie buvo išsiskyrę dėl jos neištikimybės, tačiau po kelių mėnesių vėl suėjo, nes jis patikėjo jos pokyčiais, o veltui...

Bet kažkada aš irgi buvau kvailas ir naivus. Prasidėjo viskas dar studijų laikais, kai per „cementą“ susipažinau su kito kurso mergina. Pasirodė graži, juokinga ir šiek tiek nestandartiška. Verta paminėti kad tą naktį ją „nukabino“ mano grupiokas, su kuriuo kažkuriuo metu ji nuėjo į viršų dešimčiai minučių. Tačiau ta mergina krito man į akį ir aš pradėjau ja labiau domėtis. Sužinojau, kada jai vyko paskaitos, ieškojau „atsitiktinių“ susitikimų universitete ir man pavyko. Pirmi kartai buvo tiesiog „labas“, po to pradėjome kartu rūkyti, kalbėtis ir... viskas išsirutuliojo iki rimtesnių santykių stadijos.

Abiejų mūsų charakteriai nebuvo lengvi, todėl dažnai skirdavomės ir taikydavomės. Paprastai skirdavomės vidutiniškai kas pusantro mėnesio, kokiai savaitei ar dviems, ir taip apie pusantrų metų. Kiekvieną kartą atrodė, kad jau dabar tikrai nesitaikysiu, bet... Po kelių dienų mintys apie suartėjimą būdavo vis stipresnės. Aš gerai žinodavau, kad kaskart, kai mes susipykdavome, ji laimės ieškojo klubuose ir kitų vyrų glėbyje. Mane tai žinoma trikdė, tačiau pakeisti nelabai ką galėjau, juk techniškai, tuo metu mes buvome susipykę ir nebe oficiali pora. Kaip ir sakiau taip tęsėsi pusantrų metų.

Dar per pusmetį buvome išsiskyrę vieną kartą, o toliau viskas, nustojome pyktis. Kas nors pasakys, kad apsitrynėme vienas su kitu, bet man atrodo, jog tiesiog suaugome. Jaunatviškas maksimalizmas dingo, pradėjome brandžiau mąstyti, atsirado šiek tiek daugiau „košės“ galvoje. Taip pragyvenome dar kokius aštuonis mėnesius, kol aš nesužinojau apie jos neištikimybę su jos draugu. Mano buvusi mergina teisinosi, kad jie išėjo paplepėti į barą, tiesiog linksmai praleido laiką, jai apsisuko galva ir netyčia atsidūrė pas tą vaikiną lovoje. Bet aš nusprendžiau netampyti katino už ūsų ir tiesiog viską baigti, juolab kaip tik už kelių mėnesių turėjome baigti universitetą.

Praėjo dveji metai, netikėtai gavau nuo jos kvietimą draugauti feisbuke. Tai buvo iš tikrųjų keista ir netikėta, kadangi visos emocijos buvo jau atslūgusios. Priėmiau. Pradėjome po truputį susirašinėti, juokauti. Ji man pasirodė esanti daug brandesnė, mintys ir gyvenimo supratimas jau buvo visai kitokie. Sutarėm susitikti, išgerti kavos... ta susitikimo naktis baigėsi aistringu seksu. Tęsėme taip visą savaitę. Ji sakė, kad po to, kai išsiskyrėme, bandė užmegzti santykius su tikrai daug vaikinų, bet viskas nutrūkdavo po kelių savaičių ir aš esu jai vienintelis, nepakartojamas ir pan. Ji labai meistriškai mane suvyniojo į vatą ir mes vėl pradėjome draugauti.

Aš tiesiog vėliau tiesiog pajaučiau viduje, kad ši mergina toks pat žmogus kaip ir anksčiau, kad tas jos brandumas tebuvo širma, bet širdis nenorėjo klausyti proto, ignoravo visus jo ženklus. Maniau, jog žmogus nusipelno antro šanso, juk taip? Viskas baigėsi jos neištikimybe per darbo vakarėlį – sužinojau, kad pasimylėjo su savo bendradarbiu ir dar keisčiau buvo tai, jog taip atsitiko net ne pirmą kartą. Mat pagal pasakojimus, toks pats įvykis buvo ir anksčiau.

Nebuvo man gaila nei drabužių, kuriuos jai nupirkau, nei telefono, nei batų, tik savo laiko, emocijų ir charakterio.

Nuo to laiko prabėgo beveik ketveri metai, vieną kartą, mano buvusi vėl man rašė, tiesa, ne per feisbuką, o per kitą pažinčių svetainę, tik šį kartą užteko proto ignoruoti jos bandymus. Gyvenimas siunčia mums skaudžių pamokų, negalima į jas nereaguoti.

Taigi, žmonės nesikeičia ir viskas sukasi ratu. Kas įvyko kartą, būtina įvyks ir antrą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sakoma, vieno santykių laimės recepto nėra, todėl kviečiame DELFI skaitytojus dalyvauti Piliečio konkurse ir pasidalinti patirtimi, kaip elgėtės situacijose, kai buvo sunku pamiršti savo buvusįjį ir širdis sakė viena, o protas – kita.

Pasidalinkite savo istorijomis ir laimėkite prizus – pirmosios vietos: Monicos McInerney knygą „Lemtingas laiškas“, antrosios: Indrės Valantinaitės „Trumpametražiai“ ir trečiosios: Chiara Gamberale „Prašau keturis šimtus gramų meilės“.

Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šansas“