Tačiau man, ūkininkaujančiam, skaudu matyti dirbtinį priešinimą su likusia visuomene ir dar skaudžiau girdėti patyčias, net iš politikų, apie neliečiamųjų kastą.
Suprantu gyventojų pasipiktinimą dėl nevienodų mokesčių, bet žinau, kad sumažintų mokesčių, subsidijų ar įvairių lengvatų praktika egzistuoja daugelyje šalių. Taip, šią praktiką reikėtų keisti, tačiau ne Lietuvos, o bent jau Europos Sąjungos mastu. Tikrai nesu ekonomistas, bet manau, kad ž. ū. rėmimas prisideda prie tolesnės perdirbimo grandies, kuri sukuria didesnę pridėtinę vertę, konkurencingumo didinimo.
Aš už vienodus mokesčius visiems, tiek ūkininkams, tiek dirbantiems pagal patentą, tiek individualioms įmonėms ir t.t. Pakėlus mokesčius turi suveikti susisiekiančių indų principas – papildomas išlaidas teks kompensuoti kitokiais būdais. Ir vėl skamba nepopuliariai? Akiplėšiškai? Tačiau tokia realybė. Paprasčiausiai šiandien ž. ū. produktų supirkimo kaina yra per maža. Pavyzdžiui, kviečių supirkimo kaina pasaulyje pastaruosius 2-3 metus yra žemiausiame kainų lygyje bent nuo 2007 m.
Turbūt daugeliui sukirba mintis, o kaip su ES parama? Juk parama neišsenkantis pinigų šaltinis? Galbūt kitose šalyse, tačiau ne Lietuvoje. Net kaimyninėje Lenkijoje daug geriau. Vienos tonos užauginimo kaina kaimynams greičiausiai panaši, o išmokos arti ES vidurkio. Dėl mažėjančių žaliavos supirkimo kainų, išmokos užima vis didesnę pajamų dalį, kai kuriose ES šalyse jos užima net 60 procentų ūkio pajamų. Pagal gaunamas išmokas hektarui Lietuva sąrašo pabaigoje su beveik du kartus mažesnėmis išmokomis, nei vidurkis. Ir net tokiomis nelygiomis sąlygomis bendras prikultas grūdinių kultūrų derlius Lietuvoje per 15 metų padidėjo nuo 2-2,5 mln. t. iki 5,5-6,5 mln. t. Galbūt ši išmokų nelygybė, tai dalis atsakymo, kodėl maisto produktai pigesni Lenkijoje? Niekada nebuvau šalininkas paramų, išmokų, tačiau šiandien be jų žlugtų daugelis ūkių.
Dėl kompensacijų už stichinės nelaimės padarytą žalą Latvijoje iš rezervinio fondo skirta 14,87 mln. Eur. Apie pasipiktinimą neteko girdėti. Net ES institucijoms neatrodo keista, kai yra prašoma padėti. Ir taip, jūs pasakysite, taigi yra draudimas! Yra, tačiau nutraukus šią paslaugą lietuviškoms draudimo kompanijoms, tik po kurio laiko atsirado, šiuo metu vienintelė, vokiško kapitalo įmonė, kuri be konkurencijos draudžia su papildomomis sąlygomis. Šiuo atveju turbūt vienintelė išeitis būtų, pagal Kazio Starkevičiaus idėją, draudimo fondo steigimas.
Suprantu, kad visas šis erzelis nemaža dalimi kilęs dėl kai kurių politikų bandymų susikrauti politinį kapitalą. Be abejo, ir valdančiųjų nemokšiškas, be fantazijos, valdymas didele dalimi prie to prisideda. Na, o jų lyderį, kuriam priklijuotas ūkininko vardas, neapsiverčia liežuvis taip vadinti. Neapsigaukite, jis tikrai ne ūkininkas, šiuo atveju labiau tiktų agrooligarchas ar pan.
Taip, sutinku, kad ir ž. ū. srityje, kaip ir turbūt visuose, reikalingos reformos. Viliuosi, kad toks Lietuvoje įprastas dalykas, kaip patyčios, demagogija, visuomenės priešinimas virs į konstruktyvų dialogą, išsamų tyrimą ir leis priimti iš anksto apgalvotus sprendimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.