Tačiau vietoje šio gražaus svajonių paveikslėlio gavome karčią dozę nusivylimo – diletantę ir nesiorientuojančią kelionės vadovę, visiškai netinkamai sudarytą ir varginančią kelionės programą ir vietoje nuostabios pažintinės kelionės patyrėme varginančių ir nuviliančių, o kai kurie net paniką keliančių įspūdžių.

Filipinai – ties pusiauju esanti šilto klimato jūrinė valstybė, jungianti daugiau kaip 7000 salų, savo kultūra, augalais, gyvūnais, atrodo rojaus kampelis turistui, norinčiam pažinti šalį. Tačiau kelionių organizatorius visgi sugebėjo sugadinti šią brangiai kainavusią dviejų savaičių kelionę. Kone visi grupės nariai liko smarkiai nusivylę tuo, ką patyrė, dažniausiai be tikslo trankydamiesi po vietas, kur nei viena turistų grupė net neužsuka – ne todėl, kad vieta labai išskirtinė, o todėl, kad ten tiesiog nėra, ką pamatyti.

Pradėkime nuo kelionės programos

Kelionei skirta 16 dienų, iš kurių 4 – skrydžiams iš Vilniaus iki Manilos ir atgal, taigi susipažinimui su Filipinais turime 12 dienų. Atrodo ne mažai, tačiau yra keletas „bet“. Kelionės metu turistams ne kartą iškilo klausimai, ar tinkamu laiku organizuojama kelionė, ar tikrai visi parinkti lankytini objektai yra tikrai jau labai lankytini, ar ne per daug laiko skiriama vietiniams pervežimams „privačiu“ užpakalius atitrankančiu ir vidurius išpurtančiu transportu, ir panašiai. O svarbiausia – ar tikrai agentūra sąžiningai elgiasi labai gražiai pristatydama kelionę savo internetiniame puslapyje bei keliautojams atsiųstoje programoje? Kone visi keliavusieji tikrai su tuo nesutinka!

Apie ką mes čia

Pirma diena Filipinuose. Anksti ryte 5.30 val. pervežimas iš sostinės Manilos į Banaue ryžių terasas „privačiu“ transportu. Kelionei numatyta 9-10 val. su sustojimu pakeliui restorane papietauti, pakeliui grožėsimės vaizdais, vakare laisvas laikas nuvykus. Išvykstama be pusryčių, tik su sausu daviniu. „Privatus“ transportas – tai apie 20 vietų autobusiukas, kur kiek ir ankštoka vietos 11 asmenų turistų grupei, „vadovei“ iš Lietuvos, dviem „Travel planet“ vietinių parterių gidėms, įskaitant tai, kad visos galinės sėdimos vietos buvo skirtos lagaminams sudėti, nes bagažo skyriaus šiame „privačiame“ transporte paprasčiausiai nėra, tad kai kam teko sėdėti sulenkus kojas tiesiai virš galinio rato, kai kam – ant atlenkiamos taburetės tipo sėdynės.

Pakeliui jokių žadėtų džiuginančių vaizdų nesimato, tik purvas, šiukšlynai ir vietinių gyvenamieji nameliai. Pietūs pakeliui „restorane“ – sustojimas elementarioje vieno miestelio valgykloje, kurioje pasirinkimas iš kokių 4 patiekalų, kurie nelabai valgomi, gal išskyrus keptą žuvį.

Antra diena. Numatyta aplankyti įžymiąsias ryžių terasas, į jas vykstant vietiniu transportu džipniais, maudymasis karštose versmėse, apsilankymas mokykloje, vėliau – susipažinimas su vietinių gyventoju buitimi. Vietinis gidas 14 asmenų grupei turėjo suorganizuoti transportą, o ryte išvykstant stebuklingai paaiškėjo, kad į vieną džipnį visi keliautojai netelpa, reikia antro. Po gero pusvalandžio atsiranda antras, visi juda link terasų. Sustojama keliose vietose fotosesijoms, bet jau iš tolo matosi, kad ryžių terasos tuščios – anei vieno daigo jose! Pasiekus ryžių terasas – kelionė pėsčiomis terasų atbrailomis link karštųjų versmių. Žiūrėt nelabai yra į ką – terasos tuščios, vien purvas, visuose kalnuose pamatyti vos keli besidarbuojantys vietiniai, kas smarkiai skiriasi nuo agentūros pristatomų vaizdų jos svetainėje. Paėjus 2 kilometrus atbrailomis iki kalnų upės aptiktos „karštosios versmės“ – vieno kambariuko ploto šiltas baseinukas tarp akmenų. Maudynės labiau įdomios buvo šalia tekančioje sraunioje kalnų upėje, nei čia. Po pietų – apsilankymas čiabuvių sodyboje ir grįžimas patamsyje į viešbutį, neaplankius žadėtos mokyklos. Vėl laisvas laikas, t.y. galimybė pavakarieniauti restorane. Įdomiausia tai, kad per visą dieną nebuvo sutikta nei viena turistų grupė, viešbutyje – taip pat tik pavieniai užsieniečiai turistai. Na, ko gero „Travel planet“ surinkta grupė pati gudriausia ir viena lanko Filipinų „egzotiškiausias“ vietas.

Trečia diena. Numatyta vykti pas čiabuvius į namus, susipažinti su jų buitimi ir kasdieniniais darbais, kartu gaminti pietus. Pakeliui užsukama į maisto produktų ir paukščių turgų, dirbtinai ir laiko tempimui sustojama jau prie kitų taip pat atrodančių ryžių terasų eilinėms fotosesijoms. Tuomet pas vieną šeimą į namus susipažinimui su jų gyvenimu ir buities darbais. Šeima tvarkinga, namelis net dviejų aukštų, gyvenamajame kambaryje net televizorius yra, šeimininkė su mažyliais švariai apsirengę ir nuotaikingi. Kartu su gyventojais kaip linksma atrakcija kulami ryžiai, jie verdami ir kartu su grupės moterimis gaminamas maistas bendriems pietums. Pietūs tikrai skanūs ir sotūs. Viskas būtų gerai, tik visiems prispyrus reikalui apsilankyti WC, paaiškėjo, kad aplink jų niekur nerasime. Teko ieškoti ir slapstytis krūmuose... Vakarop – vėl laisvas laikas tame pačiame viešbutyje, gerai dar viešbutis masažų gali pasiūlyti.

Ketvirta diena. Pagal programą – vėl 10 valandų kelionė tuo pačiu „privačiu“ transportu atgal į Manilą su pietumis pakeliui restorane. Išvykstama ryte, siauras ir suktas kalnų kelias, niekur nenuskubėsi, vietiniai su savo motocikliukais ar traisiklais zuja iš visų pusių, važiavimo tempas smarkiai lėtas, bet nepasirinksi. Pasirinkti buvo galima tik restoraną pietums pakeliui, ir visa grupė vieningai prašė „vadovės“, kad nevežtų į tą pačią valgyklą, kur pietauta prieš tris dienas, bet ji vis dėlto sugebėjo suorganizuoti sustojimą būtent toje pačioje „šėrykloje“, nors pakeliui tikrai buvo vietų kur sustoti žmoniškam pasivalgymui. Kai kuriems nuo tokio maisto jau prieš tris dienas susuko pilvus. Aišku, dezinfekcijai privaloma rankų higiena ir neatsiejamas maisto atributas – romas (200 ml buteliukas visai grupei prieš maisto vartojimą – nes po gali būti vėlu).

Tarp keliauninkų jau ryškėja vis garsesnis oficialus nepasitenkinimas.

Penkta diena. Programoje – rytinis skrydis į Cebu salą, po kurio iškart numatyta vykti į pietinę salos dalį ir apsistoti „jaukiame“ viešbutyje ant jūros kranto. „Vadovė“ iš vakaro nurodė, kad išvykti iš viešbučio reikia 7 val. ryto, nes vėliau bus transporto kamščiai. Visi apsimiegoję pusryčiauja, susėda į tą patį „privatų“ transportą pervežimui iki oro uosto 12-os valandos skrydžiui. Pasirodo, oro uostas yra vos už 10-15 km nuo viešbučio, tad į jį nuvykstama per mažiau nei pusvalandį. Toliau visi kaip pingvinai sėdi smarkiai kondicionierių šaldomoje laukimo salėje 3 valandas, kol bus galima registruotis skrydžiui.

Atskridus į Cebu, netikėtai maloniai nustebino vietinių gidų suorganizuoti pietūs puikiame restorane. Keliauninkai pralinksmėjo, nes žino, kas laukia ryt ir kad daugumai būtent rytojaus pirmoji programos dalis – visos kelionės akcentas!

Šešta diena. Agentūra numačiusi – ankstus rytinis (kad būtume tarp pirmųjų klientų) pasiplaukiojimas su bangininiais rykliais Oslobe, paskui išvyka prie šalia esančių krioklių, vėliau – grįžimas į Cebu miestą, kur laukia turas po miestą. Ryte, apie 6 val. oras vis dar darganotas po nakties liūčių, lynoja, bet kol grupė, pasiruošusi nardymui ir susipažinimui su didžiausiomis pasaulio žuvimis – bangininiais rykliais, nuvyksta iki vietos, oras pasitaiso, išlenda saulė. Regis viskas vyksta lyg iš pypkės, grupė pirmoji atvyko į aikštelę, kitų grupių nėra, laukti nereikės ir tuoj prasidės ilgai laukta pramoga!

Bet... Po nakties audros bangos kiek didesnės ir paaiškėja, kad pasiplaukiojimą su jūrų milžinais organizuojanti kompanija šią dieną šios paslaugos neteiks. Grupės susierzinimas sunkiai nupasakojamas. Žinoma, su gamta nepakovosi ir oro neužsisakysi, bet pasirodo, kad „Travel planet“ buvo vienintelė grupė tą rytą, kuri atvyko pasiplaukiojimui. Kokia išvada peršasi? Arba visi, išskyrus „Travel planet“ žinojo, kad pramogos nebus, arba sezonas netinkamas tokiai pramogai ir tai jau yra loterija, ar ji bus suteikta. Labiausia tikėtinas antras variantas, bet apie tai vėliau.
Nusiminę keliauninkai nuvyko prie krioklių, bet krioklių vanduo nenuplovė nusivylimo kartėlio. Keliaujame į Cebu, kur numatyta susipažinti su miesto įžymiomis vietomis. Reiktų aplankyti Šv. Kūdikio baziliką, bet kaip tyčia ši diena išpuolė penktadienis, o kiekvieną penktadienį filipiniečiai ypatingai švenčia išeidami į gatves ir be perstojo dalyvaudami mišiose, tad į baziliką tenka užsukti tik kokioms 5 minutėms, per žmonių minią nusigauti iki kūdikėlio statulėlės ir greit apleisti šią vietą, nes per mišias vietinis gidas nieko negali papasakoti, o ir fotografuoti apeigų metu uždrausta. Pasirodo, „Travel planet“ net ir tokių niuansų su savo partneriais Filipinuose išsiaiškinti nesugeba, sudarinėjant kelionės programą.

Po tokios „puikios“ dienos kai kuriems keliautojams nebelaiko nervai, kai kas savo nuomonę apie kelionės eigą tiesiai į akis išsako kelionės „vadovei“ (bet čia kaip nuo žąsies vanduo), buvo bandyta susisiekti su agentūros atstovais Lietuvoje, bet reakcijos – nulis.

Septinta diena. Po pusryčių suplanuota 2 valandų kelionė keltu į Boholio salą susipažinimui su mažaisiais gyvūnėliais tarsyrais, pamatyti įžymiąsias šokoladines kalvas, aplankyti iš koralinės medžiagos statytą bažnyčią. Saloje pagaliau pasitiko tikrai profesionali ir daug žinanti vietinė gidė. Aplankytas tarsyrų parkas, toliau vykta prie šokoladinių kalvų. Gidė klausinėjo, kur grupė lankėsi, ką matė, o sužinojusi, kad neįvyko pasiplaukiojimas su bangininiais rykliais, įvardino, kad dabar tikrai ne sezonas ir pamatyti šių gyvių dažnai nepasiseka dėl netinkamų orų. Tačiau yra 100% galimybė pasiplaukioti su delfinais gretimai esančioje saloje (ko „Travel planet“ matyt irgi nežinojo arba žinoti nenorėjo). Šokoladinės kalvos šiuo metu, pasirodo, irgi ne šokoladinės spalvos, o žalios, nes toks sezono metas! Tačiau iš esmės diena buvo gera ir informatyvi, keliautojų nuotaika pakilo.

Aštunta diena. Vietinis skrydis iš Cebu į Palavan salą bei kelionė iki viešbučio. Po skrydžio pasitiko gidė, palydėjo iki „privataus“ transporto – vėl lygiai toks pats mažas autobusiukas su visais anksčiau išvardintais „privalumais“, tik dar ir iškleręs bei smirdantis. Prasidėjo „ekstrymas“ – apie 100 km tikrąja ta žodžio prasme „šiknapurčio“ vietinės reikšmės vingiuotu ir kalnuotu betoniniu keliuku iki resorto. Ne visai smagu, kai autobuse reikia sėdėti įsikibus dviem rankomis, bandant išsilaikyti ant sėdynės, o daužymas ir vidurių purtymas po pietų – nieko gero nežadantis. Daugelis, matyt, gerai žino „betonkę“ nuo Vilniaus iki Utenos, tai čia paskanintas variantas per džiungles kalnuotu ir vingiuotu briedkeliu su nuolatos kažkur skubančiu ir rizikuojančiu vairuotoju. Dar prieš pat sutemstant keliauninkai pasiekė viešbutį ir pagaliau aštuntą kelionės dieną Filipinuose turėjo galimybę įmerkti kojas ir atidaužytus šonus į šiltą vandenyną!

Devinta diena. Sudėliota – paplaukti Unesco saugoma požemine Sabango upe, paskui laisvas laikas paplūdimyje. Na čia jau negali nesisekti, nes keliauninkai jau pradeda juokauti, kad „Travel planet“ čia nieko neįtakoja. Ir iš tikro – laiveliais nusigauta iki Sabango ir praplaukta turizmui leistina įspūdingo grožio požeminės upės dalimi, visiems labai patiko. Paskui ne pagal programą grupė nutarė pasigrožėti mangrovės medžiais, plaukiant irkliniais laiveliais upe, tekančia per šių ir kitų medžių džiungles.

Dešimta diena. Pagal programą – po pusryčių pervežimas į šiaurinėje Palavan salos dalyje esantį El Nido miestą, kurį kelionės organizatorius taip nekukliai vadina salos perlu. Vėl 5 valandų „šiknapurčio“ nusamdytu smirdančiu „privačiu“ transportu. Atvykus į El Nido, grupė nelabai suprato, kur pakliuvo – vien apgriuvusios bakužės, šiukšlynai. Laimei, numatytas apsistoti viešbutis įsikūręs atokiau nuo miestelio. Viešbutis priklauso naujai statomam visam poilsio kompleksui, tad dar nėra asfaltuotų privažiavimo kelių, o aplink vyksta kitų pastatų statybos darbai. Bet įsikurta neblogai, netoliese yra keletas restoranėlių, SPA centras.
Po varginančios dienos kelionės vėl buvo išreikštas nepasitenkinimas „vadovei“ dėl nesąmoningos programos ir netinkamo tokiems pervežimams transporto, bet ši pareiškė, kad nieko pakeisti negali. Bandyta vėl susisiekti su agentūros atstovais Lietuvoje paklausiant, kada gi bus baigta tyčiotis iš turistų, tačiau agentūros vadovė tiesiai šviesiai išdėstė, kad na tai kas, kad kelionė nepatinka šitai grupei, patiks kitai. Ką belieka daryti keliautojams taip toli nuo Lietuvos – susitaikyti su likimu ir nekantriai laukti kelionės pabaigos!

Vienuolikta diena. Suplanuota – El Nido salų turas laiveliu, aplankant kelias lagūnas, paplūdimius, galimybė paviršiniam nardymui bei laivelio įgulos paruošti pietūs vienos salelės krante. Rodos skamba gražiai, tik šįkart grupė išplaukia jau ne tarp pirmųjų, o smarkiai smarkiai vėliau už kitus. Į kurią vietą neplaukiama, visur pilna laivelių su turistais, priplaukti arčiau kranto nėra jokios galimybės, tad norint išlipti iš laivelio, tenka šokti į vandenį, kurio gylis kai kuriems vos ne virš galvos. Grupėje yra žmonių, nemokančių plaukti, o gilus vanduo paniškai kelia baimę! Va čia ir prasidėjo – laivelio įgulos narys uždeda gelbėjimosi lemenę nemokančiam plaukti ir kaip kokį skęstantįjį ant nugaros buksyruoja iki kranto, laviruodamas tarp kitų arčiau priplaukusių laivų. Visi gi nori pamatyti siūlomus vaizdus.

Taip pat ir su pietumis, numatytoje vietoje prie kranto buvo keli laivai, tai grupė sutiko likti šiam ritualui nuo bangų besitabaluojančiame laive. Paviršiniam nardymui vieta buvo parinkta nebloga, kas pageidavo – išbandė.

Grįžimas atgal – vėl su nuotykiais ir kai kam su panika. „Vadovė“ informavo grupę, kad visi bus pargabenti tuo pačiu laiveliu tiesiai iki grupės viešbučio prieplaukos. Dėl savo konstrukcijos, laivelis negalėjo priplaukti prie prieplaukos keleivių išlaipinimui, šiam atvejui viešbutis turi savo katerį keleivių perėmimui, bet kadangi grįžimas įvyko jau prieš sutemstant, katerį valdantis personalas jau buvo baigęs darbą. Laivelio įgula nusprendė priplaukti arčiau prie paplūdimio kranto ir išleisti keliauninkus vėl į vandenį parbristi. Kaip ir nebūtų bėdos, tačiau buvo pakilusios bangos ir laivelis labai arti kranto priplaukti negalėjo. Teko vėl visiems šokti į vis smarkiau banguojantį vandenį, kur jau grupės aukštesniems vyrams vandens buvo iki pažastų, o atėjus bangai – pildavo virš galvos, ir laivelis kilnojosi aukštyn-žemyn beveik be paliovos. Be to, reikėjo parsinešti turėtus sausus daiktus ir fotokameras į krantą nesušlapusius!

Vėl didelė panika nemokantiems arba silpnai mokantiems plaukti. Bet evakuacija pavyko sėkmingai, o visą šią išsilaipinimo operaciją stebėjusi publika žiūrėjo kaip į cirko pasirodymą. Mokantiems plaukti diena buvo nebloga, nemokantiems – praktiškai tragiška.

Dvylikta diena. Programoje – laikas poilsiui, paplūdimys, galimybė užsisakyti kitus turus laiveliais, prie krioklių ar išvyka į El Nido miestelį. Apie galimybę pasirinkti kokį kitą turą „vadovė“ net nepasiūlė, nes, matyt, nelabai pati žinojo ką nors konkretaus. Vakare grupė susiorganizavo paskutinį pasisėdėjimą kartu restoranėlyje, tik „vadovė“ kažkodėl nusprendė, kad jai masažas paskutinę dieną prieš kelionę namo vis dėlto svarbiau.

Trylikta diena Filipinuose jau priskiriama kelionei namo, tačiau ją taip pat verta paminėti, kaip savotišką „Travel planet“ netinkamai pateiktos informacijos išraišką. Pradžioj vietinis skrydis iš El Nido į Manilą. Prieš kelionę turistams pateiktoje informacijoje buvo skelbta, kad šiuo skrydžiu priimamas registruotas bagažas įskaičiuotas tik 10 kg svorio, už visą kitą svorį reiks primokėti panašiai po 1 JAV dolerį už 1 kg, tačiau jau registruojantis skrydžiui paaiškėjo, kad vienas papildomas registruoto bagažo kilogramas kainuoja jau 4 JAV dolerius! Galima susiskaičiuoti, kiek pabrango kelionės metu įsigytos lauktuvės ar pačių pagal poreikius įsigyti daiktai, kas sumokėjo po 30, 40 dolerių, kas dviese skrido – dvigubai.

Pabaigai...

Žinoma, programą visi keliauninkai skaitė, su kelionės pristatymu agentūros svetainėje bei atsiųstais „gražiais“ elektroniniais laiškais susipažino, bet nei vienas nesitikėjo, kad su šalimi bus susipažįstama per autobuso langą daugiausia matant tik skurdžius vietinių „šalašus“ bei šiukšlynus.

Pereikime prie kito nenusisekusios kelionės aspekto – kelionės „vadovės“ iš Lietuvos.

Kaip minėta pradžioje, šį asmenį, tai yra agentūros „Travel planet“ deleguotą savo atstovę vadovauti ir lydėti grupę visos kelionės metu, sunku būtų vadinti kelionės vadove, greičiau eiline keliautojų grupės nare su agentūros deleguotomis funkcijomis išdalinti grupei viešbučių vaučerius, oro uostuose – padėti užsiregistruoti skrydžiui ir subendrauti su agentūros partneriais – vietinėmis agentūromis.

Jau pačioje kelionės pradžioje pati „vadovė“ įvardino, kad tai pirmoji jos vadovaujama kelionė su grupe. Ir iškart į Filipinus! Nieko sau karjeros šuolis! Kokiais motyvais besiremdama „Travel planet“ priėmė tokį specialistą tokiam darbui, iki šiol neaišku. Tačiau dar labiau neaišku, kaip tokį vardą turinti ir Azijos šalių kelionėms besispecializuojanti agentūra galėjo be jokio patikrinimo, be praktikos, be elementarių žinių apie šalį, į kurią organizuojama kelionė, siųsti tokią visišką diletantę „vadovę“! Kiek žinoma, „vadovė“ surengė tik kelias ekskursijas po Vilniaus miestą, o po jų tiesiai į kitą pasaulio kraštą – Filipinus su šia grupe.

„Vadovė“ vos ne visada pirma puldavo daug fotografuotis visur ir visais rakursais, asmeninės pramogos ir poilsio programos – tikrai nesvetimos, neatsižvelgiant net į keliauninkų užimtumą, elgesys – kaip didžiausios „kelionės draugės“, nors visi keliaujantys logiškai tikėjosi gauti daug ir išsamios informacijos apie šalį, išsamią kasdieninę kelionės programą, nurodymus ir patarimus skirtingose situacijose ir panašiai. Nebuvo nieko panašaus.

Pradžioje, lyg filme „Brilijantinė ranka“, buvo pradėjusi taikyti savo sparnuotąją frazę: „Čia yra Azija, yra kaip yra“, bet tai veikė neilgai, o galiausiai jai į akis buvo įvardinta, kad grupė ja nebetiki ir kad blogesnės „pažintinės“ kelionės, net ir daug apkeliavę keliauninkai, dar nėra turėję. Grupės nuomone – tai visiškai neparuoštas ir nieko apie šalį nežinantis vadovas, nesiorientuojantis iškilusiose nestandartinėse ir visai grupei nepalankiose susidariusiose situacijose, nesugebantis savarankiškai priimti absoliučiai jokių sprendimų, išskyrus dalinai laikytis to, kas numatyta klausimas kieno sudarytoje „pažintinės“ kelionės programoje. Tai asmuo, kaip turistas vykęs kartu su grupe už keliautojų pinigus!

„Travel planet“ internetinėje svetainėje jau paskelbta, kad yra organizuojama tokia pati „pažintinė“ kelionė į Filipinus vasario-kovo mėnesį su tokia pačia programa ir ta pačia „vadove“. Tad pageidaujantiems pasinaudoti šiuo pasiūlymu „išmesti“ pinigus, prarasti atostogų laiką ir susigadinti savo nervus, patartina pasidomėti, ar bent jau kas nors pasikeis po šios grupės kelionės „nuotykių“ viešo aprašymo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Komentuoja „Travel planet“ atstovė Gabrielė Štaraitė

Tikrai gaila, kad buvo taip neigiamai įvertinta kelionė. Beje, iš šios grupės keliautojų sulaukėme ir labai gerų įvertinimų bei padėkų. Taip pat kelionės metu klientai su „Travel Planet“ biuru nesusisiekė ir savo priekaištų neišsakė.

Filipinai, kaip ir daugelis kitų Pietryčių Azijos šalių, nėra „lengva“ šalis keliauti. Keliai prastoki, miestuose dideli kamščiai, tad norint pamatyti gražiausias šalies vietas tenka praleisti nemažai laiko kelyje. Savo kelionės aprašymuose visada nurodome, kiek laiko preliminariai užtruks kelionė, pavyzdžiui, važiuojant į garsiąsias Banaue ryžių terasas – 350 kilometrų užtrunka apie 9 - 10 valandas. „Travel Planet“ specializuojasi pažintinėse kelionėse į egzotinius kraštus, tad savo klientams stengiamės parodyti kuo daugiau, net jei dėl to reikia ilgiau keliauti. Be to, mūsų maršrutuose visuomet yra ne tik visiems gerai žinomų turistinių vietų, bet ir mažiau populiarių, tačiau autentiškų patirčių - kaip pavyzdžiui, pasivaikščioti ryžių terasomis. Žinoma, keliukai nėra asfaltuoti, tačiau žmonės turi galimybę pamatyti ryžių terasas ne tik iš panoraminės apžvalgos aikštelės, bet ir susipažįsta su tikru, ryžius auginančių žmonių gyvenimu.

Banaue ryžių terasos yra vienos iš trijų pasaulio ryžių terasų sistemų (kitos dvi yra Kinijoje ir Balyje), įtrauktų į UNESCO paveldo sąrašą. Ryžių nuėmimo sezonas trunka nuo liepos iki sausio ir nėra įmanoma suplanuoti tikslios datos, kada jos bus žalios ar geltonos. Tuo labiau, kad liepos - rugsėjo mėnesiais Filipinuose gana dažni taifūnai ir tokiu metu kelionių tikrai neorganizuojame. „Travel Planet“ keliones į Filipinus organizuoja lapkričio ir vasario mėnesiais. Kartais atvykus į vietą būna rūkas, kartais šviečia saulė, kartais terasose tik dygsta žaluma, kartais jos užlietos vandens, kuriame gražiai atsispindi debesys. Bet kuriuo atveju – tai įspūdingas žmonijos kūrinys, kurį verta pamatyti bet kuriuo metų laiku. Pridedu jums dvi šioje kelionėje darytas nuotraukas iš terasų.

Filipinuose Šokoladinės kalvos būna rudos spalvos tik balandžio – gegužės mėnesiais, kada po šalį keliaujama mažiau dėl didelio karščio. Bet kuriuo atveju ir žalios kalvos yra vertos to, kad čia atvyktų keliautojai. Tuo labiau, kad keliauti „šokoladinio sezono“ metu būtų itin nemalonu dėl oro ir, kaip sako mūsų partneriai Filipinuose, karštuoju sezonu keliauja tik vietiniai. Toks priekaištas dėl netinkamos kalvų spalvos yra pirmasis, kurį išgirdome iš savo keliautojų. Ši grupė jas taip pat įvertino puikiai.

Labai apgailestaujame, kad šios grupės keliautojai negalėjo paplaukioti su bangininiais rykliais dėl didelio bangavimo. Bangininių ryklių stebėjimo sezonas Oslobo kaimelyje Sebu saloje vyksta kiaurus metus ir pamatyti juos yra 99 proc. tikimybė. Vis dėlto gamta yra neprognozuojama ir šiuo atveju tik tenka atsiprašyti nusivylusių klientų.

Atsakant į komentarą dėl El Nido salų turo, kai galimai teko lipti į gilų vandenį nemokant plaukti – mažais laiveliais plaukiojama po nuostabaus grožio vietas, laiveliuose visada yra dėvimos gelbėjimo liemenės ir esame tikri, kad paslauga teikiama saugiai. Įgulos nariai visada yra pasiruošę padėti tiems, kurie jaučiasi neužtikrintai.

Atsakyti į komentarą dėl kelionės vadovės kvalifikacijos yra itin sunku, nes keliautoja sako netiesą, kad kelionės vadovė net nėra buvusi Filipinuose. Taip, tai buvo jos pirma kelionė šiose pareigose, tačiau pasitikime jos kvalifikacija – gebėjimu bendrauti, ilgamete keliavimo patirtimi (virš 50 šalių), elgesiu stresinėse situacijose, rūpestingumu. Be to, reikia nepamiršti, kad keliaujant Filipinuose, kaip ir bet kurioje kitoje Azijos šalyje, gali tekti susidurti su daugeliu neprognozuotų situacijų – dėl kamščių ar dėl skirtingo žmonių mentaliteto.

Šiuo maršrutu mūsų klientai keliavo jau ne kartą ir ateityje planuojame jį organizuoti – Filipinus rekomenduojame tiems, kurie nori pažinti šalį, žmones, jų gyvenimo būdą ir gamtą.