Pirmasis labiausiai įstrigęs į atmintį. Diena. Važiuoju į miestą iš namų, esančių priemiestyje. Diena buvo graži, saulėta ir labai šilta. Nuvažiavęs visai netoli nuo namų kairiajame kelkraštyje prie storo medžio iš tolo pamatau tamsią krūvą, iš pradžių net nesupratau kas tai, taip pat abejose kelio pusėse kelkraštyje buvo sustoję pora automobilių su avariniais signalais. Privažiavęs arčiau pamatau, jog tai automobilis. Sustoju ir aš, galbūt reikės pagalbos.
Smarkiai aplamdytas automobilis guli ant šono šalia medžio. Aiškiai matyti, jog automobilis trenkėsi į medį ir smūgio būta tokio stipraus, kad jis nuo medžio net atšoko, visa tai matėsi iš medžio ir automobilio pažeidimų. Pats įvykis atsitiko vos prieš kelias akimirkas, nes man išlipus iš automobilio girdėjau, kaip vienas iš anksčiau sustojusių žmonių kalbėjo su greitąja ir bandė patikrinti automobilyje įstrigusių ir be sąmonės esančių, dviejų žmonių pulsą. Vaizdas ir padėtis kraupi. Matyti automobilyje tysantys žmonės, be jokių gyvybės ženklų, o tu nieko negali padaryti, nes jie įstrigę.
Žinau, kad be medikų, sužalotų ir be sąmonės esančių žmonių geriau neliesti, nes tu jiems gali pakenkti, bet kad ir norėtum – negalėtum, nes jie įstrigę. Nepaisant kraupios nelaimės, greitoji medicinos pagalba važiavo labai ilgai. Pats skaičiuoji minutes ir meldiesi, kad greičiau, nes svarbi kiekviena minutė. Ji, pasirodo, tik po 30-40 minučių turbūt priemiestį sunkiau pasiekti, nei patį miestą. Greitai išlaisvina pirmajį žmogų ir pradeda jį gaivinti. Antrasis, įstrigęs kur kas sudėtingiau, toliau lieka tysoti be gyvybės ženklų. Gali būti, jog tą žmogų gaivinti pasirinko todėl, nes turbūt dar jautė pulsą. Net žmogus skambinęs greitajai minėjo, jog jautė to žmogaus pulsą, apie antrąjį negalėjo nieko pasakyti.
Gaivinimas truko apie valandą. Žmogus lyg bando kapstytis, bet niekaip nepavyksta. Po valandos gaivinimo medikai konstatuoja mirtį. Galiausiai išlaisvina antrąjį žmogų, bet gali būti, kad jis mirė iš karto arba netrukus po įvykio, nes jo net nebegaivino. Netrukus atvyko artimieji – tai sukrečia dar labiau. Tas klyksmas, ašaros, vaizdas, būdamas tame chaose supranti, jog kažkas neteko artimųjų ir nevalingai pagalvoji, kad gali netekt ir tu. Nesu psichologiškai labai stiprus tokiuose dalykuose, tad palikau įvykio vietą, bet dar kurį laiką visa tai man šmėsčiojo galvoje.
Preliminariais duomenimis, automobiliu važiavę asmenys galėjo būti neblaivūs arba viršijo greitį ir automobilį tiesiog sumėtė, o vairuotojas jo nesuvaldė. Visos kraupios nelaimės rezultatas – du žuvę žmonės. Ką suvokiau aš. Yra milžiniškas skirtumas, tarp to, ką matai per televiziją, žinias, kai yra rodomos kraupios avarijos, praneša, jog žuvo žmonės, ir to, kai visa tai pamatai pats. Tai yra kaip diena ir naktis. Aš ir anksčiau visada kiek įmanoma (neneigsiu, kad esu viršijęs greitį, bet tikrai nedaug, tiesiog nematau prasmės) stengiausi važiuoti pagal taisykles, t.y. neviršyti greičio, būti atidus, pasirinkti greitį pagal orų sąlygas, niekada nesėsti prie vairo bent kiek išgėrus ir pan., bet dabar visam tam skiriu dar didesnį dėmesį, nes atmintyje turiu prisiminimą, prisiminimą, kas yra pasekmės.
Nelinkiu niekam pamatyti tokios avarijos, kai žmonės miršta tiesiog tau prie akių, geriausia būtų, kad iš viso nevyktų jokios avarijos. Man šis įvykis įdiegė savotišką mąstymą koks gyvenimas yra trapus, parodė jau ir taip žinomą tiesą, kad kelias yra ne žaidimų aikštelė ir kad reikia būti dėmesingam ir laikytis visų taisyklių. Niekur nenuskubėsi spausdamas greičio pedalą. Jei vėluoji, geriau pagalvok ar geriau vėluoti ar patekti į avariją ir rizikuoti gyvybe. Žmonės, neskubėkit, neviršykit greičio ir nesukelkit avarinių situacijų, nes tai gali labai daug kainuoti. Lygiai taip pat neleiskite savo artimųjų prie vairo išgėrusių, jokiais būdais. Slėpkit automobilio raktelius. Jei vykstate kažkur ir žinote, kad vartosite alkoholį, numatykite iš karto, kaip grįšite namo ir be jokių „aš išgėriau tik truputį, čia nedaug, nieko nebus“. Niekada negali žinot, kas bus.
Kitas nutikimas vyko miesto teritorijoje esančiame plačiame, automagistralinio tipo kelyje. Buvo apie vidurnaktį, taigi tamsu, eismas neintensyvus. Važiavau iš kelionės, kelio ženklai rodė leistiną 90 km/val. greitį, na, aš važiavau apytiksliai 90-95 km/val greičiu. Kelyje buvo trys juostos, t.y. 2 pagrindinės ir viena ilga sujungta greitėjimo – lėtėjimo juosta, aš važiavau antrąja pagrindine juosta, nes ištikrųjų ta trečioji, tebuvo ilga greitėjimo – lėtėjimo juosta. Staiga iš kairės pusės milžinišku greičiu pralekia automobilis: greitis buvo toks didelis, jog mano automobilis net susiūbavo, o aš net kryptelėjau vairą į dešinę iš to netikėtumo (tai nebuvo gerai, bet tokia reakcija).
Ji pasirodė iš niekur ir tiesiog skriete praskriejo, nenustebčiau, jei greitis buvo kokie 200 km/val., net nespėjau pastebėti automobilio markės, bet pagal galinių žibintų formą buvo panašu į BMW markės automobilį, bet galiu ir klysti, nes net ir žibintai labai greitai tolo. Bet čia dar ne viskas. Pralėkus pirmajai, iškart, jau dešiniaja puse, panašiu greičiu, pralėkė dar vienas automobilis, jis važiavo ta minėta ilga greitėjimo – lėtėjimo juosta. Mano automobilis vėl susiūbavo ir aš net nespėjęs atsitokėti po pirmo netikėtumo, vėl suktelėjau vairą jau į kitą, kairę pusę. Vėl tik pagal galinius automobilio žibintus bandžiau identifikuoti automobilio markę – buvo labai panašus į AUDI, bet galbūt vėl klystu. Kita vertus, nenustebčiau, jei ir neklystu, tai buvo labai panašu į lenktynes.
Gerai, tarkime pralėkė, tai pralėkė, bet netrukus man reikėjo persirikiuoti į lėtėjimo juostą, o jeigu jie būtų atlėkę tuo momentu, kai aš rikiuojuosi į kitą juostą. Klausimas, ar jie lėkdami tokiais greičiais, spėtų sureaguoti ir bent jau pasukti į kitą juostą? Ar jie bent pagalvojo, kas būtų, jei tokiu greičiu rėžtųsi į kitą automobilį? Ar jie jau negalvoja apie tai, nes jaučiasi didžiais lenktynininkais. Greičiausiai baigtis būtų panaši, kaip ir pirmąjame pasakojime. Tokiems greičiams, manau, galima susirasti aerodromą-kartodromą, geriausia su apsauginiais atitvarais dėl saugumo ir lenktyniaukit kiek tik norit. Kam kelt pavojų tiek sau, tiek kitiems paprastame kelyje, kur važiuoja paprasti žmonės. Kam reikia vaikščioti peilio ašmenimis ir tikėtis, manyti, kad vistiek viskas bus gerai. Galiu tik dar kartą pakartoti, kelias ne žaidimų aikštelė. Jei norisi greičio, susiraskit vietą, kur tai daryti saugu, tiek savo, tiek aplinkinių atžvilgiu.
Trečias pasakojimas susijęs su pėsčiaisiais. Aš kartais pabūnu ne tik vairuotojas, bet ir pėsčiasis. Tarp pėsčiųjų taip pat yra nedėmesingų ir nesilaikančių taisyklių žmonių. Vieną dieną einu viena iš miesto centrinių gatvių. Per didelius renginius ši gatvė uždaroma ir virsta pėsčiųjų gatve. Taigi einu gatve ir man reikia pereiti į kitą gatvės pusę, žinoma per perėją, o prieš mane einanti mergina su ausinukais (greičiausiai klausėsi muzikos) taip pat suko link tos pačios perėjos. Kaip aš einu per perėjas: stabteliu, pasižiūriu į abi puses, jei matau, kad automobiliai stabdo ir praleidžia, tada einu per perėją. Aš manau, taip reikia eiti per perėjas pėstiesiems. Pastebiu, kad dalis pėsčiųjų mano, jog pėsčiųjų perėja yra kaip dieviška, privilegijuota vieta. Maždaug „eisiu per perėją net nežiūrėjęs/-us, nes vairuotojas turi bet kokiais atvejais mane praleisti (iš esmės turi praleist), tegu jis žiūri, jeigu ką, jis bus kaltas“, bet esmė, jog pėsčiojo pareiga įsitikinti, kad jį praleidžia, ar jį mato ir pan.
Taigi grįžtant prie mano pasakojimo, prie perėjos per kurią ėjau aš ir minėta mergina. Aš sustojau, nes norėjau įsitikinti, ar mane praleidžia, nes mačiau, kad visai čia pat artėja automobilis. Tuo tarpu mergina sau klausėsi muzikos ir net nežiūrėjusi, neįsitikinusi, ar praleidžia, žengė į perėją. Artėjęs automobilis, kurį aš mačiau, spaudė ant stabdžių, net padangos cyptelėjo. Tai gerai, kad vairuotojas spėjo sureaguoti ir padangos buvo geros, nes viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau. Aš manau, kad dalis pėsčiųjų yra neatsakingi ir įsivaizduoja privilegijuotais pėsčiųjų perėjose, iš dalies taip ir yra, bet pėsčiojo pareiga yra sustoti ir įsitikinti, ar tave mato, ar praleidžia ir tik tada eiti, o ne eiti ir galvoti „vistiek čia perėja ir jeigu kas atsitiks – vairuotojas bus kaltas“.
Atsakomybės trūksta ir pėstiesiems, žinoma, ne visiems, tikrai daug tokių, kurie elgiasi taip kaip reikia. Bet manau, jei visi elgsis pagal taisykles, tada avarijų ir nelaimingų atsitikimų bus tikrai mažiau.
Taigi, ką noriu pasakyti visais šiais nemaloniais pavyzdžiais. Žmonės, kelias yra ne žaidimų aikštelė. Būkit dėmesingi, laikykitės taisyklių, saugokit artimuosius, draugus, pažįstamus. Visiems mėgstantiems greitį kalkite į galvą, kad niekur nenuskubėsi, jokiais būdais neleiskite sėsti prie vairo išgėrusiems. Mes galime sumažinti nelaimių skaičių keliuose, jei elgsimės dėmesingai ir laikysimės kelių eismo taisyklių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.