Pradėkime nuo pradžių – aš esu Lietuvos pilietis, samdomas darbuotojas, smulkaus verslo savininkas, dviejų vaikų tėvas, šeimos žmogus ir šaulys. Pareigų ir vaidmenų šiame gyvenime apstu, tik spėk visur suktis. Gyvenu gražiausius savo gyvenimo metus, nieko netrūksta ir atrodytų nieko daugiau nereikia. Tačiau įvyko, kas įvyko, kai 2014 m. visas civilizuotas pasaulis bejėgiškai stebėjo Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tada supratau, jog niekas nėra saugus, niekam nėra suteiktos 100 proc. garantijos dėl jų ateities, laisvės, šeimos gerovės ir kad kiekvienas esame savo likimo kalvis, kiekvienas esame atsakingas už savo šalį ir jos ilgalaikę gerovę.
Labai dažnai diskusijose girdžiu iš Rytų atplaukusį naratyvą „O tai ką ginsi? Prezidentę, kuri pirma pabėgs ir vagių Seimą?“ arba „Ką tu padarysi prieš ruso raketas?“. Tai atsakysiu pirmojo naratyvo šalininkams, kad jeigu matote Lietuvą tik kaip valdžios atstovus, kuriuos patys ir išrenkate, man Jūsų labai gaila. Tokie asmenys negalvoja apie tai, kaip svarbu žinoti bei mokėti apsiginti patiems, apginti savo artimą, šeimą, mokėti suteikti pirmąją pagalbą ar žinoti kada geriau apskritai nekišti nosies į lauką. Aš tai supratau labai greitai – kai tik atsirado man brangiausias turtas – šeima, artimieji, mano rankomis kuriama gerovė, tada atsirado ir noras išmokti apsiginti.
O dėl antro „argumento“, mano yra atsakymas labai paprastas:
„atskridus ruso raketoms“ nei aš, nei Jūs, nieko nepakeisime, tačiau šiandieninis hibridinis karas nesikliauna raketomis pirmoje vietoje. Pirmiausia tai neramumų kurstymas, marginalinių bei kriminalinių grupių apginklavimas, plėšimai, žudymai, prievartavimai iš sadistinių paskatų, svetimo turto užgrobimai ir visa kita puokštė „gėrybių“ kuriuos tik gali pasiūlyti „draugiškasis kaimynas iš Rytų“. Va čia ir labiausiai reikalinga sąmoningų, apsišvietusių, mokančių elgtis su ginklu piliečių kritinė masė.
Papasakosiu trumpai ką reiškia būti šauliu ir savo noru, pastangomis bei finansais stiprinti Lietuvos valstybės gynybinį potencialą. Pradėkime nuo to, jog šauliai apsirūpina viskuo patys – nuo tinkamų batų iki mokymų, treniruočių, ekipuotės, medicinos priemonių, ginklų ir amunicijos. Kas mėnesį šiam tikslui skiriu 15 proc. savo algos. Ne kelionėms, šėlionėms naktiniuose klubuose, pramogoms ar skudurams. Ne. Pirmiausia skiriama investavimui į savo žinias, įgūdžius, tinkamas priemones, apsaugą. Šiam užsiėmimui reikia irgi skirti nemažai laiko. Dažnai savaitgaliais keliuosi 6 val. ryto, kad po 5 val. intensyvių treniruočių dar galėčiau pabūti su šeima ir pasidaryti dienos darbus. Kartais tam skiriu ir visą savaitgalį, o grįžęs po dviejų parų nemigos, taktikavimo ir valgymo kaip kada papuola, perimi šeimos rūpesčius, nes tiesiog taip reikia.
Nesiskundžiu, atvirkščiai – DIDŽIUOJUOSI būdamas šauliu ir galėdamas prisidėti prie saugesnio mūsų visų rytojaus. Nesitikiu, kad visi degs taip, kaip degu aš. Kiekvienoje bendruomenėje yra avys, yra vilkai ir yra šunys aviganiai – kurie tas avis saugo. Ir tik mes sprendžiame kokią rolę šiame gyvenime užimti.
Vieši populiarių žurnalistų viauksėjimai eteryje, kad „galingas didžiulis ginklas idealiai kompensuoja mažą... savivertę“ sukelia tik begalinį gailestį. Tik tie, kurie yra praėję visas procedūras, kad įsigytų ginklą savigynai, medžioklei, sportui, šaulio/kario savanorio tarnybai, supranta, ką tai reiškia: specialūs mokymai, testavimas, praktika, teisiniai aspektai, medicininė patikra, psichologinė asmens istorijos patikra, policijos reikalavimų išpildymas ir tai tik pradžia. Vėliau – patikrinimai, kaip laikomi ginklai, kaip jie transportuojami ar nešiojami, ar laikomasi visų taisyklių, o už nusižengimus lengva ranka nubraukiami leidimai bei konfiskuojami ginklai. Bet niekada ginklo nečiupinėjusiam ar tik iš nuogirdų nuomonę susiformavusiam doram pacifistui – tai nė motais. Klausiu, ar taip pat nė motais bus, kai tam pačiam doram pacifistui pavojus žvelgs į akis? Kai jį naktį spardys skersgatvyje? Kai prisikabins girtų kompanija prie jo žmonos, vaikų?
Ar ir tada viauksės apie „kompensuojamą mažą savivertę“, ar vis tik apsidžiaugs apgintas ginkluoto civilio, nes policija ne visada ir visur spėja?
Pabaigai – jeigu jau nusprendėt būti šios visuomenės avimis, netrukdykite sarginiams šunims dirbti savo darbo, o tuo labiau – neaiškinkite, kokiomis priemonėmis tą darbą reikia atlikt.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.