„Tai kada ženysies?“, „Ar ne laikas gi jau vaikus gimdyt?“, – klausia manęs porelė vyresnio amžiaus kolegų vyrų, aiškiai patenkintų savo sąmoju. Šypteliu, nes taip, atrodo, elgtųsi kiekviena mano situacijoje. Bandau aiškintis: „na, žinot, dar jauna, karjera tik prieš akis, kurtis ateitį reikia“. Dar sumikčioju kelias į galvą tuo metu šovusias ir visai racionalias atrodžiusias priežastis. Kolegos ir toliau sąmojingai šypsosi. Akivaizdu – atsakymai nedomina, sąmoju vis dar patenkinti. Išeinu, nes gėda. Ne dėl to, kad nesurandu racionalaus paaiškinimo, bet todėl, kad man, moteriai, jau yra parašytas scenarijus, kurį, anot jų, aš privalau įgyvendinti ir kurio, iš jų šypsenų matau, tinkamai nevykdau.
Puikiai atsimenu, kai dar pradinės klasės suole užgauto bendraklasio vyresnis jaunuolis klausė „ko čia žliumbi kaip boba?“ ir jau tada niekaip negalėjau suprasti, o kodėl verkti, kai tau skauda, yra blogai? Kuo vyro ar moters skausmas yra kitoks? Ar jaučiant neteisybę skauda mums daugiau/mažiau?
Ir kas gi paneigs, kad šiandien jau, ačiū Dievui, tapo visiškai normalu kalbėti apie lygias moterų ir vyrų teises, ką jūs, verslios moterys šiandien jau gali dalyvauti joms skirtuose forumuose, kuriuose valdžios vyrai patoso kupinu balsu sako sveikinimo kalbas toms, kurios irgi GALI.
Ir ne, tai tikrai ne ironiškos lietuvės mintys apie blogą valdžią, apie dėdę, kuris emigracijoje jaučiasi „kaip normalus žmogus“, ne grasinimas ieškoti geresnio rytojaus svetur. Tai – kvietimas moterims nesišypsoti, kai abejojama jų gyvenimo sprendimais, nesiteisinti dėl siekio tvirtai stovėti ant žemės ir būti nepriklausomoms, o kiekvienam, kuris tuo abejoja, įrodyti, kad būti moterimi – ne nusikaltimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.