Anksčiau net nepagalvodavau, kad esu kitokios orientacijos, nors pažvelgus į praeitį, nepamenu, kad būtų į akį kritusi kokia nors mergina. Daugiau dėmesio kreipdavau į vaikinus, bet to nesureikšmindavau, nes tiesiog gal dar nepasitaikė mano kelyje patraukli mergina.
Ir štai vieną niūrų vakarą aš save prigavau begalvojant apie vieną vaikinuką. Tas galvojimas nebuvo paprastas – aš buvau itin juo susidomėjęs, aš jį mylėjau... Viskas išslydo iš po kojų, nes turėjau sau pripažinti faktą – esu gėjus. Verkiau visą naktį, galvojau apie visus scenarijus, ką sakysiu tėvams netolimoje ateityje, kaip galėsiu ramiai eiti gatve, neneigsiu, kad galvojau net apie pasitraukimą iš šio gyvenimo. Tačiau rytas protingesnis už vakarą, tad ryte nusprendžiau, kad tiesiog reikia priimti save tokį, koks esu.
Įsivaizduoju jūsų reakciją ir siūlomus gydymo metodus man. Žmonės, kodėl jūs tokie homofobai?! Ar gėjus nori jums blogo, ar jis jus žemina, jums kenkia? Aš lygiai taip pat trokštu meilės kaip ir jūs. Tiesiog jaučiu tą meilę tai pačiai lyčiai. Bet juk ne aš nusprendžiau, ką noriu mylėti...
Labai apmaudu, kad tai turi slėpti savo šalyje, turi gyventi veidmainišką gyvenimą, nes kam nors pasakius, kad esi gėjus, gali prarasti darbą, būti visuomenės atsumtas, tapti patyčių objektu. Juk, pripažinkit, lietuviai, smagu šuktelti gatvėje – ei p****e.. Taip, aš toks, nes myliu, trokštu meilės ir noriu būti mylimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.