Viskas prasidėjo šių 2017 m. vasaros pradžioje, kai paskutinę mokslo metų dieną grįžau namo ir nusprendžiau imtis knygos skaitymo. Aš nusprendžiau, kad pasidarysiu arbatos ir atsigulsiu į lovą, bet nenumaniau, kad bus taip baisu. Mano akys skrodė knygos eilutes, kol galiausiai mano akyje atsirado objektas, kuris buvo skaidrus, mažas, panašus į akių užšvitinimą (pažiūrėkit ilgiau į degančią lemputę ir sužinosite). Atrodė, kad šis objektas dengė raides ir to labai nesureikšminau, nes maniau, kad tai praeis.
Ši mano objektu praminta figūra ėmė didėti ir pradėjau nematyti viso žodžio, todėl nuėjau pas mamą ir pradėjau sarkastiškai juokauti apie tai, kas man vyksta, bet jos kambaryje esantis televizorius mane išgąsdino, nes nesugebėjau pamatyti pilno, aiškaus vaizdo. Žiūrint į ką nors, matydavau tik tai, į ką žiūriu, pavyzdžiui, į savo mamos veidą ir nesugebu jo matyti, nes žvilgsnis krypsta į akį arba į nosį, ir aš tik šias veido dalis galėjau matyti. Visa kita tiesiog dingdavo. Ilgai nelaukiau ir persigandęs nutariau, kad man reikia prigulti ir išlikti pozityviu. Tuomet prasidėjo pats baisumas.
Aš labai greitai užmigau ir buvo keista, nes nesu mėgėjas pamiegoti, o ypač dienos metu. Nepraėjus nė 10-čiai minučių pabudau ne nuo to, kad užsinorėjau atsikelti ar pasijutau pailsėjęs, bet todėl, kad man buvo nutirpę: liežuvis, dešinė lūpos ir smakro pusė, dešinės rankos keli pirštai ir dešinės kojos šlaunis. Aš išsigandau ir nušliaužiau atgal į mamos kambarį, kuriame ji darė saldainines puokštes.
Atsisėdau ant kėdės ir pradėjau graudintis, nes jaučiausi tragiškai. Man buvo sunku tarti žodžius ir atrodė, tarsi mano burnoje būtų pilna vandens. Mama tuoj pat pasižiūrėjo į mane ir liepė gultis į lovą, o pati puolė skambinti greitajai, nes manė, jog mane ištiko insultas, kadangi visi požymiai sutapo. Atvykus medikams buvau iš karto išvežtas į ligoninės priimamąjį, kuriame turėjau gauti skubią medicininę pagalbą, tačiau laukiamajame teko dar pasėdėti, kol kažkas prisimins mane ir pasirūpins.
Atėjus daktarui mane staiga pradėjo vimdyti ir seselė grubiai metė dubenį ir pati kažkur nubėgo. Mano spaudimas buvo didelis. Po kiek laiko mane nuvedė į kambarį, kuriame padarė kardiogramą. Daktarai nesuprato, kas darosi. Jie skyrė šlapimą varančių vaistų ir siuntė į Kauną. Aš negalėjau vaikščioti, nes labai svaigo galva, todėl teko naudotis vežimėliu, jog galėčiau nuvažiuoti į tualetą, kuriame išvėmiau vaistus. Įsodino mane į greitosios pagalbos automobilį. Kelionės metu vėl apsivėmiau, bet savijauta jau buvo gerokai pagerėjusi.
Kaune mane tvarkingai apžiūrėjo, apklausė daug daktarų ir pasakė, kad tai buvo migrenos priepuolis, Prodromos stadijai būdinga Aura.
Aš ir be migrenos turiu sunkią ligą – Marfano sindromą, kurio padarinys yra aortos aneurizma, bet kadangi sergu nuo gimimo, su tuo jau susitaikiau, o dabar laikas susitaikyti ir su migrena.
Ačiū, už jūsų laiką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.