Šarūno Barto istorija sudėtinga, tačiau komentarai tiesiog šiurpina. Ir jų tiek daug. Norėtųsi tikėti, kad juos rašo tie kiti, tie neišsilavinę kuiliai, kurių aplink mane nėra.
Deja, su liūdinančiomis nuomonėmis „išstoja“ ir autoritetai. Pavyzdžiui, mano mylimas Marijonas, kuriam mat „tik tos skeveldros iš praeities atrodo labai jau uždelstos.“
Ir tada darosi baisu, ir tada norisi pasakyti #metoo tam, kad papasakotum Marijonui, kaip atsiranda tos uždelstos skeveldros. Deja, nesu tokia drąsi, kad pasirašyčiau savo vardu. Nenoriu, kad tėvai sužinotų, o ir bijočiau, kur visuomenės nuomonė nuves.
Prieš kelioliką metų būdama studente ėjau kartą namo savo gatve. Artėjo vidurnaktis.
Netikėtai užkalbino vyriškis, kurio kepuraitė buvo su snapeliu, griebė už gerklės ir nusitempė į tamsų vienos įstaigos kiemą ir nors priešinausi, pargriovė, užspaudė burną ir man besistengiant išsivaduoti, pradėjo atsiseginėti kelnių užtrauktuką. Laimei, viskas baigėsi gerai, nes kažkas iš gatvės šūktelėjo „policija“. Tai prievartautoją išmušė iš vėžių, o aš pasinaudojusi proga pabėgau. Nors buvau labai išsigandusi, namo iškart negrįžau, nuėjau į šiltnamį savo kieme, kad nusiraminčiau ir sugrįžčiau pas tėvus nesukeldama įtarimų. Žole išterliotą striukę teko suvynioti, o vėliau „pamesti“.
Apie nutikimą nepasakojau ne tik tėvams, bet ir kitiems. Pranešiau policijai (ja irgi nusivyliau, bet čia jau kita istorija) ir papasakojau vienai draugei. Kodėl? Tiesiog norėjau pamiršti, kadangi atrodė, jog tai nieko nepakeis ir buvo gėda. Gėda? Kodėl? Nežinau. Likimo draugei/-ui sakyčiau, kad nėra čia ko gėdintis ar slėpti. Metams bėgant gėda išsivadėjo, bet tada jau nenorėjau, kad kas laikytų mane auka, įtartų, kad turiu potrauminių problemų. Greičiausiai turiu ir tai yra nauja gėdos rūšis.
Smalsu, ar ras smerkiantieji komentatoriai ir mane kuo nors apkaltinti. Negėriau, nesišypsojau, nėjau su prievartautoju švęsti ar jam dirbti. Bet gal pati kalta, kad vaikščiojau vėlų vakarą netoli tamsaus kiemo, o džinsai buvo specialiai plėšyti. Beje, jei ir būčiau prisigėrusi, flirtavusi žodžiu ar kitokiu elgesiu, tai nereiškia, kad anas gali mane ant žolės užsmaugęs tempti.
Ir dabar staiga po keliolikos metų užsinorėjau ištraukti tą skeveldrą į DELFĮ. Kam, paklaus Marijonas? Įtartina? Ogi todėl, kad dabar tai atrodo svarbu ir gal kiek drąsiau. Gal Marijonas supras, kaip jaučiasi aukos. Jei bent vienam skaitytojui bus aiškiau, šio rašinio tikslas jau bus pasiektas.
Kodėl prabilo moterys, pasakojančios apie Bartą? Kadangi dabar tai atrodo svarbu, gal kiek drąsiau, gal atsiranda viltis, kad priekabiautojai bus sustabdyti arba bent jau visos moterys žinos, ko iš jų tikėtis ir kad jos nėra vienos.
Na, o jei atsakyti ir į kitą Mikutavičiaus keliamą klausimą, ar vyras gali neatsiklausęs pabučiuoti (liesti, kad ir pabandyti išrengti) moterį, tai džiaugiuosi, kad kyla diskusija, tik norėtųsi, kad ji nebūtų tokia vulgari ir seksistinė.
Aš manau, kad tikrai gali. Kartais tai gali būti vienas iš karštesnių nutikimų. Bet su sąlyga, kad tai nėra pasinaudojimas darbine padėtimi ar autoritetu, su sąlyga, kad poros santykiai eina ta kryptimi (pavyzdžiui, pasimatymas).
Kai kas kalba apie tai, kad akivaizdu, jei moteris nesidomi. Nesutinku, manau, kad vyras gali dažnai suklysti vertindamas moters norus. Svarbiausia, kad jos ne, būtų ne, kad ir kokioje stadijoje. Jei diskusija nenutils, gal pašlemėkai vyrai ir neįtikėtinos tetos izoldos supras, kad priekabiavimo ar prievartavimo nepateisina nei butelis vyno, nei nuvažiavimas į restoraną, nei apranga ar makiažas, nei flirtas ar net nedidelis intymumas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nebebijokime kalbėti. Kažkada situacijos, į kurias galėjo patekti kiekvienas iš mūsų, laikėme savaime suprantamomis ir normaliomis, tačiau atėjo metas prabilti apie ne tik fiziškai sunkias patirtis, bet ir netinkamą ar nepadorų elgesį, kuris įžeidė ir dvasiškai.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nebijau kalbėti“.