Patyrė košmarą odontologo kabinete: tai sugriovė mano pasitikėjimą vyresniais vyrais

(201)

Straipsniai apie priekabiavimą paskatino mane parašyti šį tekstą. Aš patyriau stomatologo (jam tada buvo apie 60 m.) priekabiavimą beveik prieš 10 metų (man tada buvo 19 m.).

Iš tiesų iki šiol negaliu to pamiršti, ir mane tai neabejotinai paveikė psichologiškai ir pakeitė požiūri į vyresnius vyrus, dabar aš jų prisibijau, ypač daktarų. Visiškai vengiu vyriškos lyties daktarų, o kai būtina pas juos apsilankyti, viena neinu.

Istorija tokia... Pas gydytoją apsilankiau, kadangi girdėjau gerų atsiliepimų apie darbo kokybę, taip pat kainos, palyginus su kitomis privačiomis klinikomis, pasirodė priimtinos. Gydytojas labai maloniai bendravo, tvarkydamas dantį, vis paliesdavo kelį ar pilvą, padrąsindamas, paklausdamas ar viskas gerai. Labai džiaugiausi ir net pajaučiau kažkokią tėvišką šilumą (visuose vyruose, kurie švelniai elgėsi, bandydavau pajausti tėvišką globą, kadangi neturėjau tėvo). Aš šypsojausi, kol gydymas vyko, nieko blogo negalvojau, nes net neturėjau tokios minties.

Kai dantis buvo sutvarkytas, gydytojas liepė atsistoti ir prieiti prie lango (vėliau supratau, kad tiesiog reikėjo pasislėpti už sienos nuo administratorės), liepė atidaryti burną, atseit norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo dantis, ir kaip kvaila buvo nesuprasti... Juk ką tik tą dantį daugiau nei valandą apžiūrinėjo su specialia lempa... Ir jis man įkišo liežuvį į burną, o ranką pakišo po marškinėliais ir sugriebė krūtį, šnibždėdamas „mano saldutė“. Tuo metu nesupratau, kas man darosi, aš tiesiog sustabarėjau, tarsi siela paliko kūną ir tai, kas vyko, vyko ne su manimi, aš tiesiog stebėjau iš šono ir bjaurėjausi. Nežinau, tai vyko minutę ar penkias, bet išėjusi iš klinikos aš suklupau, kadangi kojos manęs nelaikė ir apsiverkiau balsu.

Niekam apie tai nepapasakojau, jaučiau didžiulį pyktį dėl to, kad sustabarėjau ir man teko tai patirti. Tų bjaurių akimirkų metu aš taip norėjau išrėkti visą bjaurastį, suspardyti gydytojui tarpkojį ar bent įdrėksti taip, kad skaudėtų ne vien man, bet mane atjungė... Gal taip suveikė organizmas, todėl, kad dar neturėjau patirties su vyrais. Labai gailiuosi, kad bijojau kalbėti, manau, jei būčiau prabilusi tada, dabar ši patirtis nebūtų užgulusi nei širdies, nei skaudintų sielą. Dabar aš tiesiog norėčiau, kad jis atsiprašytų...

#metoo

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Nebebijokime kalbėti. Kažkada situacijos, į kurias galėjo patekti kiekvienas iš mūsų, laikėme savaime suprantamomis ir normaliomis, tačiau atėjo metas prabilti apie ne tik fiziškai sunkias patirtis, bet ir netinkamą ar nepadorų elgesį, kuris įžeidė ir dvasiškai.

Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nebijau kalbėti“.

Prisijunkite arba diskutuokite anonimiškai
Jūs esate prisijungęs. Diskutuoti anonimiškai.
Diskutuoti anonimiškai arba prisijungti
Skelbti
Diskutuokite
Temos žinutės
Naujausios žinios