Kai skaičiau tą straipsnį, nesupratau, ar toji mamytė nori, kad iš viso ekskursijų nebūtų, ar kad į pagalbą daugiau tėvelių važiuotų.
Aišku, aš noriu, kad mokiniai – tiek pradinukai, tiek vyresnėliai važiuotų, o ir priešmokyklinukams labai smagios ekskursijos būna akiračio praplėtimui.
Ne apie tai kalbu, kad turtingi ar neturtingi tėveliai nuveža savo vaikus į muziejus ar į kitas šalis. Sutinku, kad su klase daug daugiau gali vaikai aplankyti edukacinių programų, o ir į užsienio šalis vieną vaiką, paauglį, išleisti daug pigiau, nei susiruošti visai šeimai.
Visa, ką rašau, džiaugiuosi už mokytojus, jų entuziazmą, auklėtojų pasiryžimą. Mano nuomone, tokiose trumpose ir neilgose kelionėse (savaitgalio, 3-4 d., savaitės) paaugliai pasitikrina save kaip savarankišką asmenybę ir kaip jam sekasi su bendraamžiais. Paprastai klasė, kaip grupė, bendrauja pasitikėjimo lygmenyje ir būnant tarp užsieniečių lyg susivienija, nelieka klasėje esančių grupelių, kaip įprastai bendrauja mokykloje.
Tačiau yra, kas trikdo visą Lietuvos, manau, nesuklysiu, paauglių ir vyresnių mokinių mąstymą. Sakau, mąstymą, nes laisvas laikas nebūtinai yra blogai. Todėl privačios mokyklos labiau atkreipia tėvų dėmesį, nes ugdo jaunų žmonių žvilgsnį (ne vien „atsėdėti“ pamoką). Mažesnėse klasėse mokytojų požiūris į vaiką, į mokinį, jo tėvus, šeimą, kaip anksčiau kaimuose būdavo (taip dabar yra Valdorfo mokykloje, šv. Juozapo mokykloje) žymiai daugiau bendrauja mokytojai su šeima, kviečiasi į pokalbius ne tik, kai yra blogai, bet ir kai yra gerai, nori padėkoti, pasitarti, gal vieni tėvai gali padaryti žibintų mokyklos šventei, o kiti iškepti susirinkimui pyragą. Mokytojai žino, kaip tėvai sutaria, kokie sunkumai, kviečia juos į susitikimus, galiausiai šventės kartu ir tampa gerai funkcionuojančia bendruomene. Toks įtraukiantis gyvenimo būdas.
O jeigu kaip daugumoje: „atkalbėjai“ pamokos laiką ir „užsidėjai pliusą“, tada greitai atsiranda blogi ir geri mokytojai. Manau, pamokos trukmė taip pat turi įtakos, kaip „Pažinimo“ medyje 90 minučių. Jei mes, tėvai, kaip suinteresuoti asmenys, neatimame iš savęs darbo laiko, tai ir mokytojams proto ribose – pamokų skaičius turi atspindėti abipusio ryšio kokybę.
Prie ko vedu savo mintis, o prie to, kad kai mokiniai atsiduria vieni su mokytoja, tarsi mes sakome, čia mūsų vaikai taip nesielgia, čia kitų, mūsų geresni.
O iš tikrųjų neatpažįstame savo pačių vaikų.
Kur to šaknys? Nesusikalbėjime, troškime pasirodyti, sunku apibrėžti.
Kodėl alkoholis užima tokią svarbią vietą? Arba noras pabandyti parūkyti, arba pasimylėti ar dar ką nors daryti pirmą kartą.
Kodėl gražius pasakojimus iš Danijos nustelbia vakarienė kelte, kaip vyną iš taurių į stiklines perpildavo lyg kokalą, alų į stiklines, kad atrodytų kaip obuolių sultys ir suaugę to nepastebėtų, kadangi stalas buvo platus, o šešiolikmečiai norėjo tuo pasimėgauti. Buvo galima suprasti, jog taurės ištuštėjo akimirksniu, kol padavėjai suvokė, kokia yra situacija.
Kaip supratau, baisios pabaigos nebuvo, todėl dabar nesvarbu, kurie mokiniai padaugino ir nenuėjo kas valandą į susitikimą kelte su mokytoja. Visi klasės draugai ir mokytoja tai žinojo. Aišku, mokytoja tėvų neinformavo, nes nenorėjo garantuoto bereikalingo triukšmo. Bet tai ne vien vyksta mūsų Vilniaus gimnazijoje.
Kaip viena draugė mano kolegei pasakojo, jos dukra, kuri mokosi geriausioje Vilniaus mokykloje, kad iki šiol yra taip vadinami vaikų „plotai“, organizuojami pasisėdėjimai, kur be alkoholio neapsieinama, tiesiai po pamokų, kol tėveliai dirba, geria visi (aišku, draugės mergaitė ne, kadangi aktyviai sportuoja).
Visi lyg ir žino apie šią problemą, bet kaip apie maisto kokybę, taip ir čia, žino, bet nekalba arba be rezultatų.
Todėl klausčiau, ar kas nors pasakys, su kuo kovoja valstybė alkoholio srityje – su mokiniais? Kaip?
Nesuprantu, ar mums namuose reikia pradėti daugiau gerti, ar vedžiotis po barus, kad paaugliai pamatytų, kiek praranda. Ar švietimo sistemoje gali būti programa, skirta šiai sričiai?
Nesuvaryti visos mokyklos mokinių į aktų salę, kaip apie menėsines dažnai pasakoja mergaitėms, o jos tuomet tik prunkščia ir juokiasi. Manau, jos taip darė, nes tiesiog nepatogu apie tai normaliai kalbėti tarpusavyje, reikia diskusijos su suaugusiuoju, o ne monologo, iš kurio vėliau padaromos menkavertiškos išvados. Tokia švietėjiška veikla turėtų būti vykdoma grupelėmis ar pogrupiais, tada būtų daug geresni rezultatai.
Jau net nesinori kviesti vaiko į kokį didesnį renginį dėl paplitusio linksminimosi tvaiko. Kodėl helouvynas galimas „ant kiekvieno kampo“, o, pavyzdžiui, Joninės kažkodėl taip gausiai neorganizuojamos. O gal pasilinksminimo polėkis lietuviams ne toks skalsus, kai pakvimpa tradicijomis, tautiniais šokiais. Dabar labai populiarūs salsa šokių vakarai, kodėl nėra tokių mūsų liaudies šokių vakarų? Kaip pasukti rodyklę nuo vakarietiškos tolerancijos prie savo protėvių šaknų? Juk ne „iš arielkos“ atsirado Vydūnas ir Donelaitis.
Čia tik mano nuomonė, bet norėčiau, kad būtų daugiau diskutuojama ir svarstoma, kiek galimi sprendimai, negadinant vaikų, mokinių draugystės santykių, jų pasitikėjimo mokytoju, auklėtoju ir tėvais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.