Skaitau ir raudu... Mokytojams – blogai, medikams – „važiuoja stogas“ (nežinia, dėl darbo krūvio ar dėl laisvo laiko rašant straipsnius į DELFI), mamoms – isterija („Skiepyti ar neskiepyti? Štai kur klausimas!“), liaudžiai – paranojiškas juokas iš valdžios (kurią, beje, patys išsirinkome), menininkai - užtilę (nes tyliai triūsia ir daro tai, kuo tiki), universitetai – priešmirtinėse konvulsijose (ir vargiai dėl mokslo kokybės... Kiek magistrų, neminint bakalaurų, baigia studijas tik tam, kad, cituoju, „juk reikia baigti ką nors“ arba „ai, nemokamai, tai ko nepabaigti“?), likusiems – užsitęsusi depresija (kelios tabletės per parą nebepadeda – ieškom stipresnių), man – irgi blogai (tapo beveik neįmanoma rasti straipsnių, kurie tave įkvėptų, suteiktų naujų žinių, praturtintų, lavintų publicistinį skonį ir, galų gale, būtų parašyti ne todėl, kad „reikia“, o su „ugnele“ ir be daugybės klaidų), tik keletui – jau gerai (tiesa, kenčia Lietuvos prestižas savižudybių statistikoje). Apibendrinant, blogai – visiems. Kadangi esu iš „sveikatos sektoriaus“ ir labai empatiška – raudu (P.S. ironija). O ką daugiau daryti?

Pakalbėkime apie medikus ir mediciną, tą „kilniausią iš visų menų“ (Hipokratas). Tiesa, dabar tai – mokslas ir jokio meno. Gal todėl vis daugiau tautiečių ieško Tibeto kraštų, Ajurvedos, Kinų medicinos ir kitų „menininkų“. Nes, kartais, mokslas nebepadeda. Žinoma, susilaužius kaulą nesigydysime žolelėmis, tačiau ar antidepresantus taip ir gersime visą gyvenimą? Paradoksas: antidepresantų suvartojimas didėja, o savižudybių skaičius gana stabilus ar auga (dar turime laiko iki metų galo „pagerinti“ statistinius duomenis). Kadaise, kai dar dauguma nebuvo gimę, vyko karai, tačiau žmonės nesižudė – gyveno, kovojo už gyvenimą ir... negėrė antidepresantų. Tačiau, „dinozaurai“ baigia išmirti, o mes auginame Prozac‘o kartą. Būtų gerai, kad tik jo...

Žinote, nieko nėra keisčiau, nei skaityti „gailestingosios seselės“ ir kitų „prestižinių“ žmonių komentarus bei nuomones apie kitų profesijų atstovus. Nežinai, žmogus, juoktis ar verkti iš jų išsilavinimo. Ir kalba čia ne apie universiteto diplomą, o išprusimą. Tai, kas tave daro tikru žmogumi ir už ką, deja, nemokama. Tikrai, jei nemokama – tai kam ir vargintis. Ar ne taip, kolegos? Matyt, už tai dabar ir prašoma sumokėti. Beje, jei kalbant apie universiteto diplomus ir vertus bei nevertus, ar kada susimąstėte, kiek mūsų „prestižinių“ žmonių universitetą baigė gana žemais balais.. Taip, mes patikime savo gyvybes ir sveikatą ir „dešimtukininkams“, ir „penketukininkams“... Kraupoka, tiesa? Visgi, kad ir kaip bekeiktume medikus, susirgę – vis tiek bėgame pas juos. Gydytojus. Ir kartais pamirštame, jog su mumis dirba ir slaugytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai ir daug kitų specialistų. Pamirštame, nes jie vis dar sėdi tyliai. Sėdi tyliai, nors galėtų rėkti visam pasauliui, kad būtent dėl jų žmogus pakilo iš vežimėlio, išmoko vaikščioti su protezu po amputacijos, išsigydė depresiją ir t.t.

Jie tyli, kai jų algos vos didesnės už minimumą. Nes jie – ne „prestižas“, jie nesimokė „virš dešimt metų“ ir jiems „nereikėjo išsilaikyti universitete“, nors, dažnai, apie žmogų žino ne ką prasčiau, nei kai kurie medikai. Paradoksalu, tačiau kartais jie suteikia žmogui daugiau pagalbos, žinių, atsakymų, vilties ir šilumos.

Mes – lietuviai. Mes – mėgstame skaičiuoti pinigus. Ypač – svetimus. Dar labiau – medikų, kunigų, verslininkų. Labai patogu – paklausk ko nori – išgirsi bent dešimt nuomonių, kaip misteris X pasistatė namą. Gali rinktis kuo tikėti. O, štai, konteinerius tikrinančio žmogaus istorijos nežino niekas. Juk neįdomu – ne apie pinigus. Gal bus nustebusių, tačiau daugiau uždirbti nori visi! Tik kaip valdžiai išsirinkti kurių norus tenkinti, o kurių – ne? Žiūrėti, kas garsiau rėkia arba graudžiau kalba? Arba kas mitinguodami sukels daugiau problemų? Arba tiems, kurie – „svarbesni“? Pastaroji mintis itin „žavi“.

Neseniai aptarinėta mokytojų, o dabar – medikų svarba. Dėl lėšų visi rungiasi vieni su kitais savo vertę įrodinėdami numenkinant kitų profesijų atstovus. Tiesa, mokytojai žaidė „švariai“. Ir, tiesa, net aukščiausios jų algos sunkiai lygiuojasi su medikų žemiausiomis. Bet, mieli medikai, jei ne kai kurie mokytojai ir dėstytojai, vargu, ar sėdėtumėte taip šiltai, kaip sėdite dabar. Jei ne tos nelemtos neišsilavinusios „kirpėjėlės“ – plaukučius kirptumėte patys. Jei ne „antrarūšiai statybininkai“ – nebūtų ir tų „vilų“ bei pilių. Galų gale, jei ne vadybininkai, kurie „dirba neatsakingą darbą“ ar „be vargo baigia doktorantūrą“ (ne taip, kaip Jūs) – mūsų BVP (nors ir dabar jis ne „kosminis“, tačiau auga ir tikrai ne medikų dėka) būtų dar mažesnis. O kuo jis mažesnis, tuo prasčiau visiems.

Mieli medikai, ir Jums. Tad, jei jau skaičiuojame, skaičiuokime globaliai.

Yra labai taiklus posakis: „Geriausia ten, kur mūsų nėra“. Už „tvoros“ ir žolė žalesnė ir algos geresnės. Deja, ten jos geresnės visiems, procentaliai. Laikmečiu, kai vis daugėja straipsnių apie didžiulę socialinę atskirtį Lietuvoje (taip, būtent Lietuvoje, nes išvažiavę visų profesijų atstovai svetur yra patenkinti savo uždarbiu) mes norime dar labiau ją padidinti. Ir ne nuostabu, kad socialinėje erdvėje visi galanda peilius ir laukia naujų aukų. Jei neįdurs peiliu – tai bent liežuviu. Laimingi žmonės taip nesielgia. Tačiau, kur būsi laimingu, jei vos galą su galu suduri ar tavo hormoninę veiklą iškreipia minėti antidepresantai. Kai nėra su kuo kariauti – tai darome vieni su kitais. Ir, dažniausiai, dėl į save linkstančių nagų. Tačiau, mieli tautiečiai, mes visi sėdime vienoje valtyje. Ir ta valtis dreifuoja. Ir dreifuos tol, kol nesutarsime kurion pusėn plaukti ar kol neprakiurs dugnas, o tada – galas visiems. Mes visi – „Titaniko“ keleiviai.

Ir, atleiskite, vien aukštesnis išsilavinimas, geresnė materialinė padėtis, ilgesnis laiko tarpas, praleistas universitete, plaukų spalva ar darbas nepadaro vienų, vertesnių už kitus, sėsti į gelbėjimosi valtis. Gal kokia „neverta manikiūrininkė“ dabar augina žmogų, kuris išras vaistus nuo vėžio. Tad, jei kas nors siūlo tą „gelbėjimosi valtį iš už tvoros“ – lipkite, jei norite. Tačiau, jei jau liekate, plaukime draugiškai ir lygiomis teisėmis?

Na, o kol mes visi užsiiminėjame rašliava ir paguodos ieškojimu, kažkur, gal Santariškių klinikose, gal kitur, kažkokie profesoriai ar tiesiog medikai, braukia prakaito lašus ir džiaugiasi, kad pradėjo plakti kažkieno širdis. Kažkur, kažkoks vaikas, grįžo iš biologijos pamokos, kurioje kažkokia mokytoja įkvėpė jam norą tapti gydytoju. Kažkur, kažkoks praeivis sustojo ir kovojo už kito gyvybę, kol pačiam pritrūko kvapo. Kažkur, kažkas, kažkaip. Ir ne todėl, jog kas nors sumokėjo ar prašė – todėl, jog manė, kad taip teisinga, sąžininga ir žmogiška. Lenkiuosi žmogiškumui – tiek praeivio – tiek mediko. Ir klausausi „Laidotuvių maršo“, nes net jame girdima viltis...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.