Vadinasi, net ir toks atlyginimas gydytojams atrodo per mažas. Kodėl taip yra? Kodėl net ir gaunant didesnį nei 1000 Eur atlyginimą gydytojams vis tiek atrodo, kad jis per mažas. Kuo jie tokie išskirtiniai?
Toks klausimas ir bandymas gydytojus sulyginti su kitais aptarnaujančioje sferoje dirbančiais žmonėmis yra iš esmės ydingas. Tai parodo mūsų visuomenės mentalitetą, sukurtą per 50 metų sovietinės okupacijos, kai išvežus visą Lietuvos inteligentiją į Sibirą arba patupdžius į lagerius ir kalėjimus, šalyje liko „paprasti“ arba prisitaikę žmonės. Per visus tuos metus mūsų sąmonė buvo tikslingai veikiama taip, kad visi žmonės yra lygūs ir darbai yra lygūs. Deja, taip nėra ir taip būti negali, todėl, kad žmonės yra skirtingi. Vieni gali mokytis medicinos mokslus, kiti neįveikia net ir vidurinės mokyklos ir tik dalis pabaigusiųjų vidurinę mokyklą gali įveikti sudėtingus medicinos, teisės, bankininkystės, fizikos, biochemijos ar kitus aukštuosius mokslus, o dar mažesnė dalis pabaigusiųjų nuveikia išties didžius darbus.
Medicinos mokslus turėtume atskirti dar ir dėl specifinio darbo. Tai nėra „klientų aptarnavimas“ ir receptukų rašymas, kaip bandoma sulyginti šioje nuomonėje.
Primiausia tai yra darbas su sergančiais žmonėmis, dažnai piktais, dažnai nusivylusiais, bet labiausiai – įsibaiminusiais. Todėl bendravimas jau yra komplikuotas, reikalinga begalinė empatija, kurią mes, gydytojai, prarandame dėl lietuviškos sveikatos sistemos ydų. Mes turime mažai laiko pacientui, mes neturime finansinių galimybių dalyvauti pasaulinio lygio stažuotėse, nes jos kainuoja daugiau nei mūsų uždirbamas mėnesinis atlygis, mes neturime nei laiko, nei galimybių „išjungti“ smegenis, kad jos nedirbtų kiaurą parą analizuojant savo buvusius darbus, pacientus, dokumentaciją, kurių nepabaigei, neužpildei, užpildei blogai, paskyrei ne tuos tyrimus, paskubėjai, nepagalvojai.
Išėjus po darbo dienos, kai reikia pakonsultuoti vidutiniškai 35 pacientus per 6 darbo valandas, spengia galvoje, o jei dar reikia eiti į kitą darbą? Ir tuomet vėl kyla klausimas – ar tai yra gobšumas, kaip pateikiama minėtoje nuomonėje? Labai skaudu, kad taip yra sulyginama. Gydytojas visose šalyse yra brangiausiai apmokama samdoma darbo jėga, nes vertinamos jo žinios ir išmanymas. Ir šios žinios yra nepalyginamos su žurnalisto ar vadybininko žiniomis ir išsilavinimu. Tiesiog, nesulyginama (visiem galvojantiems kitaip labai siūlau studijuoti medicinos mokslus, tiesiog dėl bendro išsilavinimo, ir išsilaikyti neiškritus visus 5-6-erius metus, išlaikant visus kolokviumus ir egzaminus). Todėl gydytojas tiesiog nesąmoningai nori „atgauti“ tą savo investuojamą laiką finansine išraiška. O ji yra didelė, visame pasaulyje. Net ir sovietiniais laikais, kuomet visi darbai buvo sulyginti kaip vienodi, žmonės suprato, kad taip būti negali ir „susimesdavo“ gydytojams, kas, deja, išlieka iki dabar pacientų galvose (dar ir kai kurių gydytojų).
Ir šiuo metu, kai esame laisva šalis, kai galime (ir privalome) nuolat mokytis ir tobulintis bet kur, mes staiga susiduriame su realybe – mes negalime, nes neturime lėšų tam. Mes net negalime mokėti asmeninio draudimo klaidos atveju, nes neturime iš ko, o jei ir galėtume, tai draudimas vis viena turi teisę neapmokėti klaidos, kai dėl klaidos mums gresia baudžiamoji atsakomybė ir kalėjimas. Esant tokiai rimtai situacijai, draudimas gali pasakyti – gydytojas nusikaltėlis, tai jis nužudė, pakenkė, sutrikdė sveikatą. Taip nuolat veikiami įstatymų, įsakymų, pacientų spaudimo, kuomet galva nebegali ramiai dirbti savo tiesioginio darbo – gydyti žmonių, padėti jiems pasveikti ar apsisaugoti nuo ligų, gydytojai perdega – dalis (ir tikrai nemaža) tampa cinikais, abejingais robotais, dalis pradeda klimpti į alkoholio liūną (dažniausiai vieninteliai produktai, kurie nesibaigia spintelėje, yra alkoholis ir šokoladas. Pastarojo vis prineša dar sovietinėje sistemoje įstrigę pacientai) bandydami taip atjungti smegenis.
Norint, kad pasikeistų žmonių mentalitetas, reikia, kad pasikeistų karta. Juk ar emigravusiems žmonėms kyla bent koks noras nešti ryšulėlį su kiaušiniais, ar braškėmis gydytojui kur nors Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje? Pas mus vis dar gajus varguolio gydytojo įvaizdis, kad gydytoją reikia pamaitinti, pamaloninti, pakviesti jį į spektaklį ar „susimesti ant algos“, nežiūrint į tai, kad tą „varguolį“ jau kitas maitino, kvietė į tą patį spektaklį ar „metėsi ant algos“. Kodėl taip nėra užsienyje? Todėl, kad visi žino, kad ten gydytojas yra gerbiamas, jo paslaugos yra brangios. Ten gydytojo paslaugos brangios, o kodėl pas mus ne? Nes mokėmės kitaip? Nes esame kitokie žmonės? Kodėl gerbiame tik gydytojus kitose šalyse? Ar jie daro kažką kitaip? Jie nedaro klaidų?
Ir šiuo metu mes norime gyventi ir dirbti kitaip. Aš noriu dirbti laisvai, turėti laisvą galvą galvoti apie pacientų ligas, jų priežastis, ieškoti tinkamiausio sprendimo tam, aš nenoriu būtų apkrauta besikeičiančių įstatymų ir įsakymų mokymųsi, o noriu skaityti naujausius mokslinius straipsnius susijusius su savo tiesioginiu darbu – kad mano pacientas pasveiktų greičiau ir sirgtų rečiau.
Lengviausias būdas yra pasitraukti iš šios sistemos ir išvažiuoti ten, kur visa tai turėsiu. Visi pabaigę medicinos mokslus Lietuvoje gali puikiai prisitaikyti kitose Europos šalyse. Tačiau aš noriu, kad mes visi pasikeistume čia, namuose. Nustotume gyventi sovietiniais laikais, kada geriausia tvarka buvo betvarkė. Kai galimybes patekti pas geriausią specialistą turėjo tiek tie, kurie žinojo „kaip ir kam ką duoti“, kad nebegalėtume „stumdyti eilių“ pakišdami kelis šimtus eurų po stalu tam, kuris už tas eiles atsakingas.
Kad pradėtume gerbti išsilavinimą, tą pagarbą rodydami tinkamu atlygiu. Visi straipsniai ir komentarai apie tai, „kuo jie čia tokie išskirtiniai“ yra sovietinio mentaliteto pavyzdžiai, kurie galų gale turi išnykti. Manau, kad šypsosi Iljičius Leninas savo mauzoliejuje, nes jo sukurta sistema veikia puikiai ir ją išgyvendinti reikia atlikti labai daug „skandalingų“ sprendimų, kiršinant visuomenę. Taip, esant vis dar gajam sovietiniam mentalitetui, pasakyti, kad gydytojas privalo uždirbti gerokai daugiau nei klientų aptarnavimo specialistas yra visuomenės priešinimas ir kiršinimas.
Tik atsikračius mąstymo, kad visi darbai vienodi, tinkamas atlygis ir darbo sąlygos gydytojui taps savaime suprantamu dalyku.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.